Yra dalykų gyvenime, kuriuos reiktų nors kartą patirti. Ir visiškai nesvarbu apie ką eina kalba. Svarbu yra tai, jog tai pasiekęs, pasijaustum gerai, tarsi užsidėjęs didelį pliusą gyvenime. Šią vasarą projekto „CARusselle“ (www.carusselle.eu) kolektyvas lankėsi Vokietijoje ir atsiveža keturis pasakojimus apie automobilių istoriją, gamybą bei lenktynes. Pristatome pirmąjį pasakojimą: Niurburgringas – gyvenimo būdas.

Lipduko poreikis

Net neabejoju, jog dažnas automobilių fanas yra matęs „Nurburgring“ trasos lipduką ant mašinos bagažinės ar galinio bamperio. Šis ženklas simbolizuoja tai, jog tas automobilis ar jo vairuotojas yra pabuvojęs vienoje greičiausių, pavojingiausių bei sudėtingiausių trasų pasaulyje. Būtent tokio lipduko užsimanė ir mūsų ketveriukė. Neliko nieko kito, tik kaip sėsti į 3-iosios serijos BMW ir dumti į „Žaliąjį Pragarą“. 

Kodėl būtent BMW? Mūsų manymu, tai yra „proper machine for the job“. Klasikinis agregatų  išdėstymas (variklis priekyje, greičių dėžė per vidurį, galiniai varantys ratai) bei bavarų itin mėgstamas beveik idealus 50/50 svorio išdėstymas lemia itin tikslų automobilio valdymą. Trijų litrų darbinio tūrio dyzelis yra pakankamai ekonomiškas važiuojant įvairiomis sąlygomis bei tikrai dinamiškas.

Beliko į E46 kėbulo „touring‘ą“ susikrauti mantą, užsipilti degalų ir šokti į trasą. Te nesupyksta lietuviai, tačiau degalai Lenkijoje, jau nekalbant apie Vokietiją, yra ganėtinai kokybiškesni. Su kaimyninių šalių dyzeliu variklis dirbo gražiau, sukosi lengviau. Vidutinės 7,9 litro 100 kilometrų sąnaudos visos kelionės metu (viso nuvažiavome 4300 kilometrų) buvo pasiektos važiuojant keturiese „iki viršaus“ pakrauta mašina. Greitkeliuose judėjome vidutiniu 140 km/h valandą greičiu, taip pat praleidome ne vieną valandą miestu gatvėse. 7,9 šimtui kilometrų yra beveik litru geresnis rezultatas nei vartojant „Mažeikių naftos“ produkciją. Vat tau ir rinkis prekę lietuvišką.

Lengvai įveikę Lenkiją ir tiesiog prašokę Vokietiją vieną penktadienio vakarą jau pasiekėme Kelbergo miestelį. Jis yra vos už 8 kilometrų iki mūsų svajonių trasos. Sprendimas gyventi ne pačiame Niurburge, kuriame ir yra trasa, buvo tikrai geras pirmam mūsų vizitui į „Nordschleife“ (verčiant iš vokiečių kalbos – „Šiaurinis Žiedas“). Vien dėl nepakartojamų vingiuotų kelių vedančių link tikslo. Kaip juokavome su kolegomis, jeigu tokie keliai mus vestų į kasdienį darbą, kiekvieną dieną pradėtume su ženkliai didesne šypsena ir mūsų ekonomika kiltų dar greičiau.

„Nordschleife“ užburia 

Sunku apsakyti jausmą atvykus į  1927-aiais atidarytą žiedą. „Nordschleife“ užburia. Nenorėčiau nuskambėti pernelyg banaliai ar romantiškai, tačiau būdamas per pora metrų nuo asfalto jauti, jog  trasa atsiduoda didybe, iššūkiu. Nors tą penktadienio vakarą už apsauginių barjerų jau buvo tuščia, tačiau buvo labai gera žinoti, jog atvykai ten, kur planavai nuo sausio.

Pirmuosius rimtus variklių garsus išgirdome vykdami į šeštadienį vykusias šešių valandų trukmės VLN čempionato lenktynes. Važiuojant palei vieną iš tiesiųjų tiesiog nejučiomis išjungėme muziką, atsidarėme langus, sulėtėjome iki 50 km/h. Niekas iš aplinkinių vairuotojų nesipiktino, visi iki vieno kelyje mėgavosi nuostabiausiais garsais. Girdėti V12, V10, V8, V6, I6 ir kitokio cilindrų išdėstymo tipo variklių jėgainės viename žiede yra tikrai malonu. Ženkliai geriau nei dieną prieš aplankytus ir liestus 1,6 litro Pasaulio ralio čempionato (WRC) automobilius. 

Gyvenimo būdas

Galbūt tai yra dėl to, jog visas Niurburgringo kompleksas yra kažkas daugiau nei paprastas žiedas. Mano nuomone, tai – gyvenimo būdas. Perskaičius daug straipsnių apie „Žaliąjį Pragarą“, buvo galima susidaryti nuomonę, jog tai yra tik nurautagalvių lakstymo poligonas, kuris tuoj bankrutuos. Atrodytų, jog trasa vos ne pilna dulkių, o ant pagrindinių vartų tuoj bus pakabinta iškaba –uždaryta. Tiesa ta, kad realybė yra visai kitokia.

Aplink trasą savaitgaliais sutiksi pačio įvairiausio amžiaus žmonių, stebinčių įvairiausias lenktynes. Pagal oficialų kalendorių varžybos pradedamos rengti pavasario viduryje, o sporto renginių sezonas yra užbaigiamas pačioje tik lapkričio pabaigoje. Į mėnesį po dvi – tris varžybas. Per metus galima pasižiūrėti visko:  nuo 6 valandų VLN čempionato iki vienos paros trukmės Niurburgringo taurės. Motociklai, kėbuliniai automobiliai, atvirų ratų formulės, prototipai.

Tokio masto renginiai pritraukia ne vieną tūkstantį žiūrovų. Dalis iš jų renkasi patogų krėslą F-1 trasos tribūnose. Tačiau yra ir kitas sprendimas. Šį kartą mūsų nesudomino komandų garažai ar prabangi BMW ložė. Mums Niurburgringas kvėpavo savo didybe tada, kai aplink 20 kilometrų trasą, vos pora metrų iki skriejančių bolidų, matėme stovint daugybę sporto fanų. Tarp jų - ir mes, keturi lietuviai. Minia eilinių žmonių, kurie išsilankstę paprasčiausias žvejo kėdutes prie trasos tvoros kepė mėsą, gėrė alų ir mėgavosi gyvenimu. Matyti visa tai buvo labai paprastas, bet itin užburiantis vaizdas. Tik pagalvokite: gero vokiško alaus butelis,  sumuštinis su dešrele rankoje, gerų draugų kompanija bei lenktynės legendinėje trasoje. Viso to pozityvumo tikrai nebūčiau iškeitęs į vakarienę su ponu Richardu Bransonu. 

Nenuostabu, jog kelios valandos stebint lenktynes prie žiedo prabėgo itin greitai. Tūlas lietuvis pasakytų: mes turime didžiausias Pabaltyje 1000 kilometrų lenktynes Palangoje ir neverta važiuoti taip toli. Tačiau tai yra visiškai nelyginami dalykai. Taip, Niurburgringe nėra Baltijos jūros, tačiau yra jūra emocijų. Jeigu tik turite galimybę – būtinai lėkite į „Nordscheife“.

12 minučių 30 sekundžių

Rugpjūčio 25-a buvo ta diena, kai prieš BMW 330D variklio dangtį turėjome pamatyti tą pakylantį barjerą, kuris leidžia įvažiuoti į trasą. Visgi išsvajoto kadro teko kiek palaukti, nes dėl tvyrančio rūko nuo 8 iki 10 ryto trasa buvo uždaryta.  Ramiai bejudėdami spūstyje kartu su „Ferrari“, „Lamborghini“, „Aston Martin“, „Porsche“, BMW M serijos automobiliais ir mes 10:18 ryto jau buvome „Nordscheife“. Ir artėjome link pirmojo posūkio į kairę! 

Nebuvome sau iškėlę tikslo įveikti trasą per kažkiek laiko, tiesiog norėjome ją apvažiuoti. Automobilio specialiai tam neruošėme. Vienintelė intervencija į E46 universalą buvo prieš gerus metus padarytas poros centimetrų „dropas“ bei važiuoklės gumų pakeitimas poliuretanu. „Bemsas“ važiavo kaip „ant bėgių“, vairavimas neįtikėtinai tikslus. Pliusas mums ir tai, kad su savo ne „emke“ kažką aplenkėme, nors visame automobilių parke atrodėme tikrai silpniausiai ir buvome labiausiai pasikrovę.

Visi šitie mano pasiteisinimai susivedė į tai, kad pasirinktas garbės rato tempas lėmė 12 minučių 30 sekundžių rezultatą. Antras važiavęs kolega Mindaugas spaudė stipriau ir, manau, kad tilpo į dvylikos minučių laiką. Buvo atkarpų, kai atrodė, jog 3,0 litrų dyzelio turbina tiesiog nebeveikia.  Važiuoji į kalniuką ir niekaip negreitėji, trauka tiesiog dingusi. Žinoma, pasinagrinėjus trasą, supranti, jog tas minėtas kalniukas yra visa 17 proc. statumo įkalnė, trunkanti ne vieną šimtą metrų. Mūsuose įspėjamieji ženklai atsiranda ir prieš 5 proc. pakilimą. Vertėtų pastebėti ir tai, kad aukščio pokytis tarp žemiausio ir aukščiausio trasos taško yra virš 300 metų. Lietuviškais terminais kalbant – daugiau nei Juozapinės kalnas.

Šie rezultatai buvo pasiekti 13 metų senumo dyzeliu, kuris kažkada generavo 184 arklių galią. Variklio galia yra perduodama per automatinę pavarų dėžę, kuri, kaip pastebėjo kolega, „nesiorientuoja, kad yra Niurburgringe“. 
Na ir važiavome mes automobilyje keturiese vos žinodami trasą. Ką tuo noriu pasakyti? Likus automobilyje dviese, naudojant mechaninę pavarų dėžę bei pakankamai gerai susipažinus su trasa tikrai galima pasiekti dešimties minučių rezultatą. Beje, vieninteliai nuostoliai po keturiasdešimties kilometrų „Nordschleife“ – visiškai „pasibaigusios“ priekinės stabdžių kaladėlės. Kitais metais vešimės papildomą komplektą. Bet kuriuo atveju – pirmas kartas yra 200 proc. „užskaitytas“, o BMW sėkmingai grįžo į Lietuvą.

Ar verta?

Vienareikšmiškai taip! Nors mūsų pasirinktas maršrutas iki Niurburgo sudarė virš 2300 kilometrų, tačiau ilgą kelią trasos dvasia atpirko nepamatuojamai. Variklių griausmas šalia žiedo, tas pats stovėjimas prie įvažiavimo. Pabūni čia ir supranti, jog „Nordschleife“ pirmauja pasaulyje pagal BMW M serijos bei „Porsche 911“ automobilių koncentraciją vienoje vietoje. Niurburgringo pramogų komplekso stovėjimo aikštelėje viename kampe matėme virš 40 naujų BMW E92 M3. Keturiasdešimt! Vilniuje kartą į dieną pamatyti tris jau yra kažkas tokio.  Gali nebūti didelis automobilių fanatikas, tačiau tai vaizdas, verčiantis prisėsti. 

Tačiau mums svarbiausia buvo ne tai. Svarbiausia, jog atradome kitokį Niurburgringą. Geresnį nei tikėjomės. Alsuojantį gyvenimu, didingą, užburiantį. Ir mes būtinai ten sugrįšime, kitais metais. Tik ilgesniam laikotarpiui.