Skubu pasiteisinti – ilgai nerašiau, nes visiškai neturėjau laiko. Papasakosiu, kuo buvau užsiėmęs. Veiklos buvo.

Pradėkime nuo to, kad paskutinius pusantro mėnesio gyvenau garaže, t.y. nuo 10 ryto iki 3-4 val. nakties. Taip, trumpam tapau garažiniu (nepyk, Mama). Ką aš ten veikiau? Perrinkau automobilio („Mazda MX-5“ („Miata“)) važiuoklę, keičiau aušinimo sistemą, pavarų dėžę, diferencialą, turbiną, išmetimo kolektorių, tepimo sistemą, automobilio dizainą, jo „body kit’ą“, stabdžių sistemą ir t.t… Vėliau papasakosiu tiksliai kas kur ir kaip pasikeitė.

Peršokime į paskutinę, turbūt vieną žiauriausių, mano neilgo gyvenimo savaičių. Ji buvo tokia… kad du kartus norėjau nušokti nuo televizijos bokšto be parašiuto. Bokštas atrodo taip.

Tiesa, atsiprašau visų, į kurių skambučius tą „nuostabią“ savaitę neatsiliepiau ir neatrašiau žinučių. Neužilgo suprasite, kodėl.

Nuo ankstyvo pirmadienio pilno gazo rėžimas. Visi, nuo draugų iki partnerių, sustatyti ant kojų. Vieni derina gesintuvą, kiti perka stabdžių diskus, treti derina suvedimo rezervaciją, dar kažkas montuoja padangas, ruošia būsimą serviso zoną (lipdukai, sėdmaišiai, palapinės, įrankiai) ir t.t. Man rodos, nemiegojau pirmadienį, nes prisimenu tik turiningus antradienio pusryčius – pieną su sausainiais.

Antradienis – Roko Aleksiūno nemigos dėka pabaigtas virinti išmetimo kolektorius. Tada pakabinam turbiną, pagaminam turbinos aušinimą, tepimą, vuolia – veikia. Vakare liko „tik“ programavimas. Parsivarau „Miata“ namo. Suprogramuojam, kad pradėtų kurtis ir dirbtų „ant šalto motoro“. All good. Vakaras į pabaigą, supilam naujus, dar nemėgintus 98E25 (25 proc. bioetanolio) degalus. Remapinam ant jo – viskas dirba. Pilną suprogramavimą važiuojant atidedam kitai dienai.

Trečiadienio vakaras: Kartu su Gediminu iš „Lets-D motorsport“ išvažiuojame programuotis. „Pakelk apsukas iki ribotuvo ir paleisk gazą“ – taip du kartus, kad būtų galima sureguliuoti detonacinį daviklį. Tada dar vieną, trečią kartą ir …  motoras pradėjo kalti. Stipriai. Indėklai? Vožtuvai? Motorui ragas! Gedimino žodžiai:

– Toks stiprus kalimas tikrai nėra geras ženklas (Mintyse: „You don‘t say!“).

Tai buvo pirmas kartas, kai užsinorėjau šokti nuo to bokšto (kaip jis atrodo, galite pamatyti nuotraukoje viršuje).

Tai buvo viena tų akimirkų, kai supratau kiek mano ir visos komandos indėlis priklausomas nuo metalo gabalo. Negalėjau patikėti, kad taip viskas pasibaigs: draugas mane tempia „ant troso“ namo, o aš rašau draugams žinutes, kad lenktynės baigėsi net neprasidėjusios, akyse susitvenkė ašaros. Rimtai. Jos buvo susikaupusios. Nemenkai.

Nuleisti rankas? „Hell no“! Bemiegė naktis – ieškau naujo „Mazda“ motoro. Tačiau Lietuvoje rasti be šansų, tad ieškosime problemų šitame.

Ketvirtadienis. Likusi viena diena iki mašinos išvežimo į Kauną. Viktoras iš „Berner“ pakvietė kelis pažįstamus motoristus, kurie padėtų nustatyti diagnozę. Prie mūsų prisijungė mano geras draugas Karolis Kivertas (legendinio Brundzos mechaniko Kiverto sūnus). Faktas – „kalimas“ iš motoro viršaus. Tikėtis geriausio arba blogiausio (kompensatoriai/vožtuvai). Supirkome beveik visus Vilniaus apskrityje esančius kompensatorius, pakeitėm. Užvedėm. „Kala“ taip pat toliau – čia buvo antras momentas, kai vėl norėjau šokti nuo to aukšto bokšto.

Ką darom? Keičiam visus likusius kompensatorius. Susiradom paskutinius Vilniuje esančius kompensatorius, surinkom, užvedėm. Tada garaže sušokau visus šokius, kokius tik prisiminiau. Atsirado šypsena veide, kuri ir dabar yra mano veide rašant. „F**k Yea“!

Skambinu Gedui – vakare programuojam. Suprogramavom saugiai, su mažiau galios nei pernai, „low boost“ režimu, kadangi keliant galią su naujais degalais neužteko purkštukų našumo. Palikom tai kitam etapui. Ir dar – programuojant suskilo išmetimo kolektorius – bet tai po visų problemų atrodė juokingas reikalas.

Penktadienis. Ryte kolektorius jau suvirintas, mašina ant autovežio, išjudam į Kauną. Pirmą naktį šią savaitę normaliai išsimiegojom.

Pirmas kvalifikacinis važiavimas – pirmas šių metų mašinos testas. Visoje trasoje į kėbulą liečiasi automobilio ratai (naujos, platesnės padangos padarė daugiau nei tikėjomės).

Dėl brokuotų „sailent block’ų“ važiuoklė nedirba taip kaip turėtų. Laikas 1 min. 22 sek. – tikrai geriau nei tikėjausi. Tvarkome tai, ką galima sutvarkyti: patikimas mechanikas Mindaugas vietoje pjausto kėbulą, kad nebesiliestų su padangomis. „Berner“ vyrų ir įrankių dėka viskas buvo padaryta per nepilnas 15 minučių.

„Race“ startuoju iš 8 pozicijos, aplenkiu porą monstrų ir vėl trūksta išmetimo kolektorius. Prarandu ir taip „nearklingos“ mašinos arklius. Vėl nukrentu į 8 vietą ir joje išsilaikau iki finišo. Vos grįžus į serviso zoną, Rokas šoka į automobilį ir lekiam virinti išmetimo kolektoriaus. Suvirinta. Lėksim toliau. Nice!

Antras „race’as“ – viskas puikiai. Jau po starto vėl nukritau į rikiuotės vidury, subarkės,mitsubishiai su keturiais varomais ir 400 ir daugiau arklių vis gi starte padaro savo, bet neilgam – prasiskyniau iki šeštos vietos.

Bendroje „Race“ įskaitoje, sudėjus abiejų lenktynių rezultatus, užėmiau ketvirtą vietą.

Na, ir paskutinis važiavimas – „Super lap“ rungtis – reikia „įvažiuoti“ vieną, patį greičiausią ratą. Va čia nustebinau ir save, ir aplinkinius. Galingiausių bombų klasėje patekau į „Top 5“! Atsižvelgus į tai, kad mano klasėje silpniausias automobilis buvo bemaž du kartus galingesnis nei manoji „Mazda“ ir nuo antros vietos skiria tik sekundė, pirmą kartą savo rezultatą vertinu teigiamai, nors ir neteko užlipti ant pakylos laiptelio. 

Tokios va lenktynės. Sunku išreikšti dėkingumą žmonėms, kurie paskutinę savaitę prisidėjo ir padėjo… Susitiksime antrame etape Estijoje, kur atvažiuosiu su kiek daugiau „ponių“ turinčia „Miata“ ir tikėsimės podiumo. Iki!