Lietuviams nėra nieko neįmanomo – tuo įsitikino švedas Rasmusas Molleris, sekmadienį „Drift Allstars“ varžybose Kaune sudaužęs savo automobilį. Atgabenus jį į Vilnių, stipriai sudaužytas „Nissan 200SX“ vos po keturių valandų ne tik atgavo estetinį vaizdą, bet ir vėl tapo puikiai važiuojančiu automobiliu.

Sekmadienį R.Molleris iš Švedijos patyrė avariją. „Drift Allstars“ varžybos, į kurias jis atvyko specialiai iš savo gimtinės, jam baigėsi neprasidėjusios. Jis treniravosi porinius „tsuiso“ važiavimus su „Team Pony Drift“ komandos draugu lietuviu Ervinu Arnaszusu, tačiau paskutinysis jų suplanuotas slydimas baigėsi nesėkmingai. E.Arnaszuso valdomas „Ford Mustang“ priekine dalimi nučiuožė į trasą juosiančius blokus, o R.Molleris, norėdamas to išvengti, supylė savo „Nissan 200SX“ užpakalinę dalį. Kliuvo ir išorinėms skardoms (automobilio kėbulo užpakalinė dalis netgi įlinko) ir mechaniniams dalykams – amortizatoriams, traukėms.

Smūgis buvo toks stiprus, kad abu komandos automobiliai varžybų tęsti negalėjo ir abu vairuotojai „Drift Allstars“ finalą stebėjo būdami žiūrovais.

Retai į Lietuvą grįžtantis E.Arnaszusas kartu su komanda po varžybų aplankė Vilniaus KZ serviso žmones – buvusius jo rėmėjus, kai „Ford Mustang“ buvo matomas Lietuvos šoninio slydimo varžybose. Mechanikai nieko nelaukė puolė prie automobilio ir per kelias valandas jį padarė vėl važiuojančiu.

„Atvažiavę mes norėjom tik pastatyti automobilius, bet lietuviai sako – ei, taigi sutvarkom“, – pasakojo nustebęs R.Molleris. Dar prieš atvykdami į Lietuvą, „Team Pony Drift“ vairuotojai turėjo planą po „Drift Allstars“ etapo apsilankyti Kačerginės „Nemuno žiede“ – vienoje įspūdingiausių šoniniam slydimui tinkamų trasų visoje Europoje.

R.Molleris stebėjosi, kad vos per kelias valandas lietuviai „atstatė“ visą automobilį, kuris vėl gali dalyvauti šoninio slydimo varžybose. Jis neslėpė žavesio, kad mechanikai automobilio kėbulo detalių tiesinimui naudojo įvairiausius ir tam nepritaikytus įrankius.

„Remonto kokybė puiki, jie nelietė tik stiklo pluošto išorinių detalių, tačiau plastmasiniai užtraukėjai (zateškės) padėjo. Viskas buvo padaryta per 3-4 valandas. Tai beprotiška“, – pasakojo švedas.

Sportininkas pripažino nesitikėjęs tokio lietuvių draugiškumo. Labiausiai jį nustebino tai, kad žmones savo noru, niekieno neprašomi, imasi darbo.

„Dirbti pradėjo keli žmonės, tačiau vėliau jų skaičius išaugo gal iki 15. Į servisą pakalbėti ateina kokie draugai, ir jie prisijungia prie darbo – ši bendruomenė yra nuostabi. Ji visiškai kitokia nei Švedijoje. Čia visi pasiryžę padėti“, – naujomis pažintimis džiaugėsi skandinavas.