Važiuodama ralyje, 21-erių Joana Survilaitė greičio pedalo iki galo kol kas dar nespaudžia – sako renkanti patirtį ir stabiliam važiavimui reikalingus įgūdžius. O tada jau bus galima rimtai pakovoti su greičiausiais ralio pilotais ir nutildyti sakančiuosius, kad moteriai prie vairo – ne vieta.

„Ladies first“ – tokį užrašą mato paskui Joanos „Mitsubishi Lancer Evo“ važiuojantys lenktynininkai. Rožiniu automobiliu į ralio trasą išvažiuojanti mergina – Lietuvoje kol kas vienintelė ralio pilotė moteris.

Karjeros pradžia Joanai buvo sunki – aplinkiniai juokėsi, aiškindavo, kad moters vieta – prie puodų. Tačiau Joana tuo nepatikėjo. Todėl dabar jos rožinį „Mitsubishi“ su žaismingu „Ladies first“ žiūrovai įsimena nepaisant to, kad Joana kol kas nėra greičiausia Lietuvos lenktynininkė.

„Mano automobilis – labiausiai rožinis pasaulyje“

Joana turi net tris automobilius – vienu važinėja kasdien, kitu lekia treniruotis, trečiu – lenktyniauja. Pastarasis – pats ryškiausias iš trijų.

„Aš visą laiką stengiuosi, kad automobilio dizainas būtų žaismingas, išsiskiriantis, įdomus. Ir mūsų logotipas yra kitoks. Gal jis yra kiek vaikiškas, bet tokio kito nėra“, – pasakojo Joana.

Važiuojantieji paskui Joanos „Mitsubishi Lancer Evo IX“ mato užrašą „Ladies first“. Paklausta, ar taip ji norėjo paerzinti vyrus, kuriuos lenkia, ralio pilotė pasakojo: „Kai aš važiavau kartingais, visą laiką prie techninės apžiūros komisijos būdavo ilga eilė, kur tave patikrindavo ir užklijuodavo lipduką. Eilės būdavo labai ilgos. Aš atvažiuodavau ir sakydavau jiems – mergaitėms pirmenybė. Jie mane užleisdavo. Tai yra tiesiog šmaikšti frazė.“

Faktą, kad už lenktyninio automobilio vairo sėdi moteris, pabrėžia ir jo spalva – automobilis yra ryškiai rožinis: „Aš prieš tai važiavau su juodos spalvos automobiliu, paskui perdažėme automobilį baltai, bet jis atrodė kaip visi kiti automobiliai. Kaip bebūtų gaila, nors ralyje mane visi priima ir draugiškai – va moteris, gražu, bet vis tiek liko senų stereotipų, kad moteriai lenktynėse – ne vieta.“

Tačiau aiškinantiems, kad moteris negali važiuoti ralyje, Joana savęs pamiršti neleis: „Ta rožinė spalva taip gimė –  kad tie, kurie palaiko, pamatytų ir prisimintų, o tie, kurie nemėgsta, – niekada nepamirštų. Taip yra. Rožinė spalva susilaukė beprotiškai daug sėkmės. Tarkim, Latvijoje žmonės, pamatę man,  sako – o, aš tave žinau – tu vairuoji rožinį automobilį. Rožinis „Mitsubishi“ yra toks vienintelis Baltijos valstybėse ir, kiek aš žinau, pasaulyje yra tokių automobilių, kurie turi rožinių fragmentų, bet mano yra labiausiai rožinis.“

Lenktyniniam automobiliui Joana skiria daug dėmesio, tačiau pati jo netaiso – skiria šią užduotį profesionalams.

„Aš manau, kad nėra poreikio pačiam prižiūrėti automobilį. Tai palieku profesionalams. Ir sportiniam automobiliui turiu profesionalų komandą. Žinau, kad viską puikiai sutvarkys“, – pasakojo Joana.

„Moters vieta – prie puodų“

Lenktyniauti Joana pradėjo būdama 13 metų – tada sėdo prie kartingų. 

„Pradėjau nuo pramoginio būrelio vaikams sekmadieniais. (…) Paskui žiemai nusipirkome sportinius kartingus, tiesiog savo malonumui. Darėsi vis smagiau ir smagiau, atsirado poreikis važiuoti“, – pasakojo Joana.

Pamėgusi kartingus, mergina nusprendė, kad nori dalyvauti varžybose. Tačiau trenerį rasti sekėsi sunkiai.

„Kadangi buvau panelė ir tada panelės kartinguose buvo neįprasta – aš buvau vienintelė, tai trenerių nebuvo norinčių treniruoti, kaip jie vadina, bobos arba mergos. Atsirado vienintelis treneris. Mano laimei, geriausias Lietuvoje treneris Andrius Jonelis“, – sakė mergina.

Kartinguose ji, kaip konkurentė, buvo vertinama skeptiškai: „Buvau mergaitė, kuri nebuvo laikoma konkurentu. Daug pašaipų buvo.“

Tačiau, kai Joana startavo ralyje, viskas pasikeitė: „Ralyje lenktyniauja suaugę žmonės, visi draugiškai priėmė, džiaugėsi, kad panelė. Ralyje vis dar esu vienintelė ralio pilotė moteris. Ralyje visi draugiški, visą laiką padės, patars. O ar žiūri kaip į konkurentę, ar ne, sunku pasakyti. Man atrodo, kad vyrams sunku  pralaimėti moteriai. Jie mano, kad ralis yra vyriška sporto šaka.“

Visada su mama

Jeigu kažkam sunku patikėti, kad ralyje važiuoja merginos vairuojamas automobilis, dar keistesnis atrodo faktas, kad Joanos ekipažo šturmanas yra jos mama.

Nors mama visą laiką domėjosi autosportu, tikrai ne visuomet palankiai žiūrėjo į dukters dalyvavimą lenktynėse.

„Mano automobilių sporto treneris Modestas Jakas – buvęs ralio pilotas. Treneris įskiepijo meilę raliui. Važiuodami slalomuose jau kūrėme mintis, kaip važiuoti ralyje. Mama sakė, kad ji jokiais būdais neleis, tik per jos lavoną aš važiuosiu ralyje“, – pasakojo Joana.

Bet treneris įkalbėjo Joanos mamą – pasiūlė gimtadienio proga padovanoti Joanai dalyvavimą viename ralyje: „Viską tiksliai atsimenu – tada dešinė koja drebėjo visą pirmą greičio ruožą. Buvo siaubingai baisu ir tą akimirką aš tikriausiai nesupratau, kur esu. Įspūdžiai buvo beprotiški. Man tada buvo 17. Pirmas ralis buvo didelis įvykis – daug streso, daug įspūdžių, visko daug.“

Neilgai trukus greta dukros jau kaip šturmanė sėdo jos mama.

„Mama yra namų židinio puoselėtoja. Ji yra švelni, mylinti, todėl žmonėms keista įsivaizduoti mamą tokioje pakankamai grubioje srityje kaip  ralis. Visi klausia – tai gal tau mama aiškina, ką daryti, greičiau važiuoti ar lėčiau? Mama mano nėra tokia, kuri visą laiką tik sėdėjo namuose ir ruošė valgyti ir staiga vieną dieną sugalvojo, kad ji bus šturmanė... Man norėjosi tokio šturmano, kuris, kaip ir aš, norėtų visą laiką važiuoti“, – apie savo mamos karjeros ralyje pradžią pasakojo Joana.

Ji tikino, kad aplinkiniai dažnai jai užduoda klausimą, ar tik jos mama neaiškina ralyje, kaip važiuoti.

„Sutarėme pagrindinę taisyklę – namie šefas yra mama, automobilyje – aš. (…) Tokių atvejų kaip gyvenime, kai mama gali sakyti „aš tau sakiau“, nėra“, – pasakojo ralio pilotė, praleidžianti itin daug laiko su mama.

„Po ralio išsiskiriam, kadangi aš studijuoju Vilniuje, o mama gyvena Kaune. Negali sakyti, kad santykiai tobuli, nes gyvenime niekada taip nebūna, bet  iš tikrųjų mamos ir dukros santykis yra namuose, ralyje – vairuotojo ir šturmano. Šturmanas niekada aklai neaiškina vairuotojui – aš tau sakiau negazuok, nevažiuok taip greitai“, – sakė Joana, kartu su mama ralyje lenktyniaujanti antrąjį sezoną.

Jaudintis lieka tėvas

Kai Joana raliuose važiuodavo su šturmanais vyrais, jaudindavosi Joanos mama. Tačiau ji sėdo į dukros automobilį, todėl žiūrėti ralio ir jaudintis lieka Joanos tėvas ir du jaunesni broliai. 

„Kai aš anksčiau važiavau ralyje, mama stovėdavo ir visą laiką stresuodavo, jai būdavo baisu. Visi ją ramindavo. Šią problemą išsprendėme. Tėtis, aišku, šiek tiek pergyvena, broliai. Tėčiui, kadangi jis dažnai būna išvykęs, po kiekvieno greičio ruožo mama rašo trumpą žinutę „GR1-ok“ ir tėtis žino, kad mums yra viskas gerai“, – pasakojo Joana.

Mergina turi du jaunesnius brolius, kurie taip pat nuoširdžiai palaiko Joaną ir mamą, tačiau to, kad sesuo varžosi, atrodytų, vyriškoje sporto šakoje, jai nepavydi.

„Abu broliai bandė sportuoti. Vyresnysis brolis (20 m.), važiavo ir kartingais kartu. Mažasis brolis (14 m), irgi važiavo kartingais. Bet mažasis neužsidegė tuo sportu. Mes vis dar turime lenktynėms pritaikytą „Renault Clio“, kartais su mažuoju išvažiuojam, pasitreniruojam. O vyresnysis pabandė kartingus, po to pabandėm važiuoti slalomuose, bet taip gavosi, kad brolis visiškai tuo neužsiiminėja. O mažasis brolis Kornelijus jau metus lanko lengvąją atletiką – yra bėgikas“, – apie savo šeimą kalbėjo ralio pilotė.

Joaną ralyje palaiko ne tik šeima – mergina džiaugiasi turinti labai aktyvių gerbėjų būrį.

„Labai smagu, kad ralyje fanai yra beprotiškai aktyvūs. Yra toks žmonių hobis – važiuoti ralio žiūrėti. Kartais atrodo, kad mane jie palaiko kaip šeimos narį. Manau, kad nė vienas lietuviškas ekipažas neturi tokių fanų kaip mes . (…) Tai yra labai smagu, bet tuo pačiu tai ir didelė atsakomybė, nes tu nori važiuoti geriau vien tam, kad turėtų kuo džiaugtis tavo fanai. Tai yra ralio unikalumas. Lenkijoje apskritai į ralį eina minios – tokios, kokios pas mus eina žiūrėti krepšinio. Labai smagu, kai tu gali dalyvauti tokiame sporte, kuriame nesi vienas, kai yra daug žmonių, kurie žiūri ralį, kurie juo domisi“, – pasakojo ralio pilotė.

Aktyvūs gerbėjai kelia Joanos nuotaiką, o tai augina pasitikėjimą savo jėgomis, taigi ir gerina rezultatus.

Rezultatus lemia ir nuotaika

„Man atrodo, kad tavo rezultatas priklauso nuo to, kaip tu jauti automobilį, nuo tavo įgūdžių, patirties. Gali būti taip, kad esi labai geras vairuotojas, bet ralyje tau neišeina susikaupti arba, pavyzdžiui, neturi nuotaikos. Atrodo, tai yra smulkmena. Bet tai labai daug lemia“, – sakė Joana.

Recepto, kaip tobulinti vairavimo įgūdžius, mergina neturi, tačiau jai aišku, kad sunkiausia lenktynėms yra pasiruošti psichologiškai.

„Jeigu tu nesi tvirtas psichologiškai pasiruošęs, gali treniruotis, kiek nori, bet iš to nieko nebus. Kitas dalykas – fizinis pasiruošimas dar niekam nepamaišė. Ralyje svarbi ir greita reakcija“, – sakė ralio pilotė.

Joana ir toliau nori sportuoti ralyje. Tačiau į šturmano kėdę sėsti nenori: „Labai skiriasi – arba tu esi šturmanas, arba  esi vairuotojas. Jeigu tu, vairuotojas, atsisėsi šalia kito, tu aiškinsi, kaip vairuoti.  Tai yra ne neįmanoma. Kai atsisėda du vairuotojai vienas šalia kito, tai yra blogiausias variantas, koks tik gali būti. Aš to neplanuoju, nematau, kad tai yra gera kombinacija.“

O ir sėdint už vairo dar yra kur tobulėti. Joana pasakojo, kad kol kas viso „Mitsubishi Lancer Evo IX“ greičio potencialo neišnaudoja – svarbiausias uždavinys yra išmokti važiuoti stabiliai.

„Ralis yra toks sportas, kad tu negali pasakyti – va, šį sezoną aš būsiu čempionas. Ralyje tam tikrą laiką tu kaupi patirtį ir tik po kurio laiko gali greitėti. Vieną ralį gali būti greitas bet kuris. Bet išlaikyti stabilumą ir taip važiuoti visą sezoną yra sunku, tam reikia patirties. Dabar yra tas etapas, kai įgijame vos daugiau patirties. Aišku, norisi, kad rezultatai gerėtų, išsikeli sau kažkokių tikslų, bet labai ambicingų tikslų nekeliu“, – sakė ralio pilotė.

Sportą, pasak merginos, reikia gerbti. Galbūt dėl to, sako ji, yra vienintelė ralio pilotė moteris Lietuvoje.

„Man tiesiog gaila, kai moterys ateina į autosportą dėl netinkamų priežasčių. (…) Tas  beprotiškas dėmesio reikalavimas. Kai tu ateini į sportą, visų pirma įgyji patirties, tada pasikei rezultatų  ir tada sulauki dėmesio. Tuomet laikas pasakoti. O kai viskas vyksta atvirkščiai ir svarbiau, kaip aš atrodau, kaip į mane žiūri negu kokie yra mano rezultatai, tada  liūdna.  Man sportas yra sportas. Sportą turime gerbti. Tai yra pagrindinė mano taisyklė“, – pasakojo Joana.

Teksto autorė: Jurgita Lapienytė/15min.lt