Jaunatviškas ir labai energingas žilagalvis senukas. Taip žmonės prisimena pirmąjį Lietuvos baikerį Antaną Ilgauską. Gimusiam 1913 metais, ypatingą, vasario 16 dieną, Antanui likimas suteikė ne tik neįtikėtiną talentą ir užsispyrimą, bet ir nepaprastą gyvenimo istoriją. Ją šįkart ir prisimena portalas Autoplius.lt.

Vaikystėje jam teko patirti nemažai dvasinių ir psichologinių smūgių dėl tėvų skyrybų, vėliau, jaunystėje įkopė į šlovės olimpą, po to buvo ištremtas į Stalino gulagus, kuriuose patyrė smurtą, badą ir ne kartą turėjo akistatą su mirtimi. Kiek vėliau – iširo ir Antano šeima. Tačiau net ir tada iš jo veido nedingdavo šypsena. O pažinoję Antaną atsimena jį, kaip stiprų ir pozityvų žmogų, kuris paklaustas, kaip gyvena, atsakydavo: „kasdien vis geriau!“

Pradžia.

Antanas Ilgauskas nuo pat mažumės buvo itin aktyvus vaikas. Bėgo krosą, ne vienerius metus užsiėmė dviračių sportu, o 1930 metais, būdamas septyniolikos, jau sėdo prie motociklo vairo.

1931 metais mūsų šalyje buvo surengtos pirmosios lenktynės „Aplink Lietuvą“. Tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona įsteigė specialų prizą – taurę, kuri turėjo būti įteikta tam, kuris tris kartus iš eilės laimės šias lenktynes. Nedaug trūko, kad Pre­zidento taurė būtų paskirta tuomet garsiam lenktynininkui Pranui Hiksai. Jis laimėjo pirmuosius du ralius „Aplink Lietuvą“, vykusius 1931 ir 1932 metais. Trečiasis automobilių ra­lis „Aplink Lietuvą“ dėl įvairių nesklandumų buvo su­rengtas tik 1937 metais. Jame ilgai pirmavo dvie­jų pirmųjų ralių nugalėtojas P. Hiksa, tačiau prie Utenos jis, dėl į kelią išbėgusio vaiko, staiga pasuko į šoną ir apvirto. Todėl 1937 m. ralį „Aplink Lietuvą“ laimėjo M. Slavinskas, važiavęs „Adler“ markės automobiliu. Jo ir P. Hiksos pavardės yra išgraviruo­tos ant aukščiau minėtos Antano Smetonos įsteigtos Prezidento taurės. Ji šiuo metu yra sau­goma Kauno istorijos muziejuje. 1938 metais šios lenktynės tapo tautinės olimpiados dalimi. Tų metų ralio varžybos nebuvo lengvos. Lijo smar­kus lietus, o ir Vilnius tuo metu buvo okupuotas. Visgi jose nu­galėjo A. Ilgauskas. Jis tapo trečiuoju žmogumi kuriam pavyko tapti šių varžybų čempionu ir pirmuoju „Tauti­nės olimpiados“ nugalėtoju.

Su šiomis lenktynėmis susijusios ne tik A. Ilgaus­ko pergalės, bet ir nesėkmės. Anuomet Lietuvoje egzistavo kitas motociklų sporto entuziastas – Jo­sifas Fridbergas. Jam 1938 metų varžybose nepavyko nieko laimėti. Todėl po varžybų jis labai pavydėjo lenktynes laimėjusiam Lietuvos motociklų klu­bo pirmininkui Antanui Ilgauskui ir laukė progos kada nors jam atker­šyti. Po 6 metų, kai 1944–ais sovietai išvijo vokiečius ir vėl sugrįžo į Lietuvą, proga pasitaikė.

Priespauda

Jeigu ne Antanas Ilgauskas, galbūt 1932 metais įkurto Lietuvos motociklininkų klubo varžybos Kaune niekada nebūtų įvykę. Jis tapo šio klubo pirmininku ir vadovavo jam iki 1940 metų liepos mėnesio. Tačiau po Lietuvos sportininkų vizito į Maskvą, Antano karjera pasibaigė. Grįžęs namo jis rado savo pirmininkavimo vietoje kitą, sovietams lojalesnį asmenį. Nuo to momento prasidėjo sunkioji Antano gyvenimo dalis.

Būtent aukščiau minėta 1938 metais pasiekta pergalė „Tau­tinėje Olimpiadoje“ Antaną Ilgauską ne tik išgarsino, bet ir jo varžovams įžiebė pavydą. Vienuolika metų Stalino gulaguose – štai tokį apdovanojimą A. Ilgauskas ga­vo savo konkurento, tąkart pralaimėjusio varžybose, dėka. Josifas Fridbergas, Kaune anuomet žinotas, kaip „Fimka“, yra atsakingas už daugiau nei dešimtmetį trukusias Antano kančias.

Visame pasaulyje sportininkai buvo gerbiami žmonės. Žinoma, išskyrus tarybų sąjungą. Už įspūdingus sportinius pasiekimus čia bu­vo apdovanojama ne garbe ar finansais, o daugybe metų priespaudos, arba mirties bausme. Aišku, šitokį „ap­dovanojimą“ gaudavo dažniausiai tie, kuriems buvo pavydima sėk­mės ir tie, kurie gyveno ne pagal komunistinę ideologiją.

1944 metais Antanas pateko į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Atsidūręs ten, savo motinos paprašė vienintelio dalyko – išsaugoti jo 1938 metais gautą „Harley Davidson“ motociklą. Šis prašymas puikiai parodė, koks svarbus Antanui buvo lenktynių sportas, net ir sunkiausiais gyvenimo laikotarpiais. Šis motociklas buvo išsaugotas visos okupacijos laikotarpiu po namo grindimis, o šiandien yra atrestauruotas ir eksponuojamas Vilniaus taksi parke įsikūrusiame muziejuje.

Antano Ilgausko gyvenimas nebuvo lengvas. Tačiau jo valia ir ryžtas neleido pasiduoti nei sunkumams, nei represijoms. O jo motociklininko karjera pažymėta ne tik pergalėmis ir aistra šiam sportui, bet ir juodais, depresiniais laikotarpiais.

Amžius nesvarbu

1989 metais, rugsėjo 16 dieną, būdamas 76 metų amžiaus Antanas Ilgauskas išvyko į Čekoslovakiją, kur dalyvavo senovinių motociklų ir automobilių ralyje. Į šias varžybas svečių teisėmis vyko Lietuvos senovinių mašinų klubo nariai. Šiam klubui priklau­sė ir Antanas. Iš Lietuvos tada vyko 8 žmo­nės, du lengvieji automo­biliai ir Antanui priklausantis „Harley David­son“. Vienoje iš rungčių motociklams buvo tokios są­lygos: apsisukti neliečiant ko­jomis žemės. Antanas, eidamas jau 8 gyvenimo dešimtį, tąkart atliko spor­tinį triuką – įsibėgėjęs staigiai stab­dė ir užlaužė vairą, todėl jį iškart apsuko. Čekai buvo sužavėti. Šią kliūtį Antanas lai­mėjo. Jo laikas buvo geriau­sias iš visų. Visgi dalyje kliūčių A. Ilgauską, kaip kartais nutinka, pavedė šturma­nas, kuris suklydo ir dėl to lenktynininkai nuvyko ne į tą vietą. Tačiau Lietuvos legenda ir baikerių vetera­nas iš Čekoslovakijos tuščiomis ne­grįžo – užėmė garbingą ketvirtą vietą. Antanas buvo vyriausias iš visų dalyvių, o varžybų metu stipriai lijo, todėl jam teko ne kartą griūti. Tačiau nežiūrint visko – Antanas vistiek pasiekė įspūdingą rezultatą.

Palikimas

Kai 1996 metais automobilininko Stasio Brundzos pastangomis buvo atgaivintas ralis „Aplink Lietuvą“ šalies Prezidento taurei laimėti, Antanas Ilgauskas ne tik labai džiaugėsi šiuo pasiekimu, bet ir būdamas 83 metų amžiaus pats jose dalyvavo. Ir ne su kuo kitu, bet su tuo pačiu, antikvariniu ir daugybę metų po grindimis slėptu „Harley Davidson“ motociklu.

Nepaisant visų sunkumų, to laikotarpio politikos ir sovietmečio represijų, Antanas Ilgauskas paliko milžinišką įnašą Lietuvos sporto istorijoje ir motosporto entuziastų širdyse. Jo gyvenimo istorija – drąsos, atkaklumo ir meilės sportui pavyzdys.

Antanas Ilgauskas niekada nepriklausė tiems, kurie senstant atsisako aktyvumo. Jo energija buvo lyg jauno žmogaus, o atsakymai į klausimus apie tai, iš kur ima šią energiją, visada buvo pozityvūs ir itin optimistiški. Jis sakydavo: „sportuoti reikia nuo pat gimimo, ir taip tu sulauksi 150 metų!“ Visgi Antanas nepasiekė šio amžiaus, jis iškeliavo į motociklininkų rojų 2002 metais, taip užbaigdamas 89 metus trukusią, nepaprastą savo gyvenimo istoriją.