Trys studentai, 2002 metais pradėję kurti elektromobilį, išsiskirstė savo keliais, tačiau inžinerinio darbo neatsisakė ir toliau tobulinasi įvairiose srityse.

Ovidijus Putnynas dirba Švedijoje, gamyklinėje „Ford“ rali kroso komandoje, konstruoja sportinių automobilių važiuokles. Renatas Karalevičius konstruoja uosto kranus Danijoje. 36 metų amžiaus Martynas Starevičius tapo KTU docentu ir toliau tęsia mokslinius eksperimentus. Jo žinioje šiuo metu ir yra pirmasis lietuviškas elektromobilis, apie kurį ir sutiko papasakoti jo šeimininkas.

„Tai yra eksperimentinis automobilis. Jis pradėtas kurti 2002 metais, besimokant doktorantūroje. Projektas unikalus tuo, kad kėbulo konstrukcija leidžia keisti jėgos agregato išsidėstymą, t. y. priekinė ir galinė automobilio dalys yra identiškos, todėl jėgos agregatai gali būti sukeisti vietomis arba pakeisti (automobilis su dviem vidaus degimo varikliais, elektromobilis su dviem elektros varikliais, elektromobilis su kuro elementais ir panašiai). Be to, yra galimybė keisti kėbulo išorę ir turėti kupė arba kabrioletą“, – projektą pristatė M.Starevičius.
 
Automobilyje sumontuoti trys elektros varikliai: 2 traukos, vienas priekyje, kitas gale, kurie nepriklausomai varo ašis, o norint parodyti, kiek nedaug galios reikia, kad automobilis važiuotų, sumontuotas trečiasis – vos 1,2 kW elektros variklis, kuris skirtas tam, kad būtų galima ramiai nuriedėti kelis šimtus metrų iki saugios aikštelės, jei įvyktų gedimas ar išsikrautų baterijos.

Pirminiame etape buvo sumontuotas tos pačios „Hondos“ vidaus degimo variklis. 2002 metais dar nebuvo tokių baterijų, kokios yra dabar. Tad priekyje buvo 1,6 litro darbinio tūrio „Honda“ variklis, gale – 30 kW „Siemens“ elektros variklis. Palyginimui, lietuvių sukonstruotas „hibridas“ iki 100 kilometrų per valandą įsibėgėja net dviem sekundėm greičiau negu analogiška benzinu varoma „Honda“.

Kauno Technologijos Universiteto transporto inžinerijos studentai prieš 13 metų pradėjo kurti elektromobilį. Tais laikais tai atrodė neįtikėtina naujovė. Tikėdami savo jėgomis ir pasikliaudami savo inžineriniais sugebėjimais, vaikinai ne tik sukūrė eksperimentinį modelį, bet ir pavertė jį mokymosi priemone, kuria studentai naudojasi ir dar ir šiandien.

„Žingeidumas buvo pagrindinis veiksnys, paskatinęs kūrybą. Be to, pasirinkau disertacijos temą „Hibridiniai automobiliai“. 2000-2002 metais tai tikrai buvo nauja. Tuo metu tai buvo tokia nežinomybė, kad net nutiko toks kuriozas: vienos konferencijos metu pristatinėjau projektą, sakydamas, kad dėsime į automobilį trijų fazių kintamos srovės elektros variklį.

Mane išjuokė sakydami, kad „taip nebūna“. Jei darai kažką naujo, reikia nebijoti, kad iš tavęs gali juoktis. Jei gaminant reikėdavo nestandartinių dalių ir mūsų klausdavo, kokiam tikslui, niekam neaiškindavome, sakydavome, kad tiesiog „žaidžiam“, nes dažnas į šį projektą žiūrėdavo keistai“, – paklaustas kaip kilo mintis gaminti tokį automobilį, atsakė Martynas.

Pasaulyje vykdomi panašūs moksliniai-studentiški projektai, tačiau kuriant KTU eksperimentinį hibridinį automobilį sunaudota apie septynis kartus mažiau finansinių ir žmogiškųjų išteklių, palyginti su Viskonsino universitete (JAV) į hibridinį perdarytu serijiniu automobiliu su vidaus degimo varikliu.

Automobilius gaminantys koncernai naudodamiesi šiuolaikine projektavimo ir gamybos įranga, dideliais žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais bei turintys didelę panašaus darbo patirtį, prototipinį automobilį sukonstruoja per triejus ketverius metus.

Projektui įgyvendinti suburta trijų studentų komanda sugebėjo per metus sukonstruoti ir pagaminti originalios konstrukcijos kėbulo laikančiąją konstrukciją, parinkti, įsigyti ir sumontuoti transmisijos ir pakabos agregatus bei išspręsti didžiąją dalį visų su automobilio gamyba susijusių techninių uždavinių. 

2014 metais praktikos metu modernizavus hibridinį automobilį į elektrinį, įsibėgėjimas iki 100 kilometrų per valandą pagreitėjo nuo 7,4 s iki 6,1 s. Modernizavimo metu spręsti elektros variklio ir akumuliatorių baterijų montavimo, kėbulo konstrukcijos ir automobilio judėjimo dinamikos uždaviniai. 

„Pagrindinis universiteto produktas yra specialistai. Verslininkų paklausus, kokių darbuotojų jiems reikia, visi atsakė, kad norėtų ne „popierinių“, o tokių, kurie sugalvoję idėją ją gali ir įgyvendinti.

Būtent tokie, kaip šis, projektai leidžia išmėginti jėgas būsimiems inžinieriams, moko dirbti komandoje. Komandinis darbas subrandina atsakomybę. Pernai atėjo keturi studentai. Jų visų temos tarpusavyje susijusios. Jeigu vienas neįgyvendins savo temos, tai kitas taip pat negalės atlikti savo darbo. Studentams taip ir pasakiau: „Jūs atsiskaitote ne man, o vienas kitam“ – reziumavo M.Starevičius.

Straipsnio autorius: Erikas Ovčarenko/15min.lt