Automobilių ralis, mano manymu, yra viena sudėtingiausiu autosporto šakų. Ralio žavesys yra tame, kad nebandę jo, visada nuvertina jo sudėtingumą ir šturmano indėlį į ekipažo rezultatą. Realybė tokia, kad be šturmano turbūt visų pilotų ralis pasibaigtų pirmame greičio ruože kur nors griovyje arba automobiliu apkabinus pakelės medį, arba tiesiog apgailėtinai prastu rezultatu...

Visas žavesys – bendrame sudėtingame „komplekte“: šturmanas turi sugebėti tinkamu metu paskaityti posūkių bei atstumų kombinacijas, nenuskubėti į priekį, bei, gink Dieve, nepavėluoti... Arba, pavyzdžiui, nesumaišyti kairės su dešine...

Tuo tarpu vairuotojas turi sugebėti ne tik gerai girdėti ir suvokti, ką jam sako šturmanas bei mintyse įsivaizduoti koks posūkis laukia jo už artėjančio tramplyno, bet tuo pačiu ir valdyti be perstojo dideliu greičiu slystantį automobilį. Subalansuoti smegenų darbą tarp to ką matome ir to ką girdime yra ganėtinai nelengva...

Būtent dėl šio sudėtingo „komplekto“ ir nusprendžiau 2011 m. viduryje išbandyti šią ganėtinai pavojingą sporto šaką. Viskas sekėsi daugmaž standartiškai, kai būdamas naujoku nusiperki vieną greičiausių ir populiariausių 4-iais ratais varomų automobilių: pirmame ralyje (tai buvo 2011m. „Saulės ralis“) sunkiai orientavausi erdvėje: automobilis, skirtingai nuo žiedinių lenktynių, be perstojo slysta, mano ralio pradžiamokslio mokytojas Gedas Vaštakas be perstojo šneka kažkokias neaiškias pusių bei skaičių kombinacijas – žodžiu visiškas chaosas, tuomet pasibaigęs „užkalusiu varikliu“. 

Kitą ralį (Latvijos ralis „Latgale“) pradėjau po truputį suprasti esmę, o trečiame savo gyvenime ralyje (Estijos „Rally Estonia“) jau pasijaučiau visiškai „kietas“, ko pasekoję pasirodymą baigiau savo pirmu „stogu“ ir stipriai apgadintu „mitsium“…

Visgi esu iš tų, kur stengiasi visas klaidas priimti kaip pamokas bei darytis iš to reikiamas išvadas. Sutvarkęs automobilį, apsilankęs pas trenerį Joną Dereškevičių ir sutvarkęs „suterštą savo smegeninę“ važiavau toliau…

2012 m. su šturmanu bei geru draugu Mindaugu Čepuliu pravažiavome 12 Lietuvos bei Latvijos ralio čempionatų etapų bei įgijome labai daug patirties. Kiekviename ralyje stengėmės siekti ne rezultato, o aukoti rezultatą įvedant stenogramoje kažką naujo, kad ateityje galėtumėm dar pagreitėti...

Tačiau ralis turi ir blogąją pusę – laiko kainą. Į kiekvieną ralį reikia išvykti dažniausiai trečiadienį, kadangi dar prieš ralio savaitgalį ekipažai praleidžia žvyrkeliuose pasižymėdami trasos maršrutą, to pasekoje, startuojant dideliam skaičiuje varžybų, nė nepastebi kaip išnyksta visi laisvi savaitgaliai bei kaip darbo savaitė patampa tik keliomis darbo dienomis... Būtent dėl šios kainos ir sustabdžiau 2013 m. savo „ralio programėlę“.

Visgi ralis traukė visą tą laiką nuo jo „badaujant“, todėl su Mindaugu nusprendėme 2014 m. vėl startuoti Lietuvos ralio čempionate.

Prisipažinsiu, svarstymus tarp Latvijos ir Lietuvos ralio čempionatų pasirinkimo nulėmė tik tai, kad čia „namų sienos“. Visgi turime pripažinti, kad broliukai latviai tiek organizavimo lygiu, tiek dalyvių skaičiumi stipriai lenkia lietuvius...

Taigi, tikėsimes oras nepakiš kojos niekam iš mūsų ir visi galėsime mojuoti vieni kitiems jau sausio 25d. Utenos apylinkėse vyksiančiame „Halls Winter Rally“!