Dyzeliniams varikliams puikiai tinkantis aliejus, dėl išaugusio publikos ir žiniasklaidos dėmesio šią vasarą išgyvena tikrą renesansą. Visgi kaip pažymi jau 14 metų būtent tokį kurą savo automobiliuose naudojantis Mindaugas Vaišvila, tai jau praeities, o ne ateities technologija.

Aukštąjį humanitarinį išsilavinimą turintis, ne kartą per savo gyvenimą profesijas keitęs verslininkas pasakoja alternatyviu kuru iš pradžių susidomėjęs norėdamas sumažinti išlaidas. Nedidelis atlyginimas ir gyvenamoji vieta už miesto tuomet privertė ieškoti galimo sprendimo.

Vėliau, kuomet finansinė pusė tapo ne tokia aktuali M.Vaišvila toliau eksploatavo aliejumi varomus automobilius taip nors simboliškai mažindamas šalies energetinę priklausomybę.

– Su kokiais sunkumais turi būti pasiruošę susidurti vairuotojai ketinantys vietoje dyzelino naudoti aliejų?

– Anksčiau tas aliejus buvo vos ne nemokamas – visi sakydavo „ačiū“ už tai, kad tau jį išsivežus neteks pilti į kanalizaciją. Vėliau reikėjo šiek tiek mokėti, o dabar jau visai prastai. Yra tokia kompanija, kuri iniciavo sau palankių įstatymų priėmimą, o dabar iš visų restoranų supirktą aliejų išveža į užsienį. Anksčiau dar perdarinėdavo automobilius, užsiimdavo kita veikla, o dabar nieko to nedaro.

Tiesiog superka aliejų ir išveža į užsienį. Lietuvoje tas aliejus netgi nėra panaudojamas. Aš nematau čia jokios ekologijos, ekonominio patriotizmo ar kažko panašaus. Dabar aliejų gauti yra sunku ir jei jūs manote, kad jo naudojimas populiarėja, tai nėra tiesa. Galbūt jis toks buvo, o dabar visa tai yra labai užspausta ir apribota. 

– Ar susidomėjęs aliejumi kaip alternatyviais degalais daug eksperimentavote?

– Ganėtinai daug. Lietuvoje prieš 14 metų tai buvo mažai populiaru. Buvo ir gedimų. Vieną automobilį apskritai teko nurašyti. Pirmą dyzelinį automobilį nusipirkau specialiai bandymams, nes iki tol turėjau tik benzinu ir dujomis varomą mašiną. Taip ir „sudirbau“ ją. Buvo ir vėliau rimtesnių gedimų – neatlaikydavo kuro siurbliai. Kai anksčiau ta finansinė pusė buvo labai svarbi, tie gedimai atrodė baisūs. Vėliau viską susumavęs matydavau, kad tai man vis tiek išėjo į naudą. Supratau, kad galima tai nurašyti į sąnaudas – pirkti pigesnes mašinas, leisti joms gesti. Manau, kad dabar jas padarau gana saugiai. Nieko joms nenutinka.

O tie niuansai – paprasti. Aliejus turi būti filtruotas, aliejus turi būti pašildytas. Taip pat per naktį negalima palikti purkštukų užpildytų aliejumi. Žiemą reikia elgtis itin atsargiai – neleisti automobiliui atvėsti po to, kai jis dirbo varomas aliejumi. Reikia „praplauti“ jį su dyzelinu, t.y. leisti jam padirbėti degalais.

Trumpos distancijos tokiems automobiliams nėra labai gerai, ypatingai žiemą. Aliejus nesušyla, todėl jo neišpurškia pakankamai, tada jis lašeliais nusėda ant sienelių, nusiplauna kartu su tepalu. Susidaro tokia derva, kuri nusėda variklyje. Aišku, jos ne tiek ir daug, bet su laiku, važinėjant šaltu varikliu trumpas distancijas, tam tikruose motoruose, pavyzdžiui TDI, jų susikaupia daug.

– Minėtoje, kad aliejui pritaikėte 10 automobilių. Viską darydavote savo rankomis?

– Tos pašildymo sistemos elementarios.  Imi standartinę santechninę trišakio jungtį, pro ją iš dviejų pusių ateina ir išeina kuro vamzdeliai, o į trečią įstatai kuro kaitinimo žvakę. Jeigu nori padaryti rimčiau – įstatai termorelę, kad aliejus nebūtų kaitinamas daugiau 90 laipsnių. Bet jei srautas eina nuolatos, veikia ir be jos. Tik reikia padaryti, kad įsijungtų pasukus raktelį, o ne prijungti prie akumuliatoriaus nuolatiniam veikimui.

Gali būti pašildymas kuro linijoms. Pavyzdžiui, nuo bako eina vamzdelis. Paprastai jie būna plastikiniai. Pakeiti jį variniu 8 ar 10 milimetrų skersmens vamzdeliu, o aplink jį – stora guminė žarna. Į ją iš variklio aušinimo sistemos patenka vanduo. Tai jau labai rimtas žieminis variantas. Vienatūriuose dar būna nuo bako maitinami autonominiai šildytuvai. Jei aliejus pateks į jo vidų, šildytuvą teks keisti. Teks viską įrengti taip, kad degalai į šildytuvą patektų iš kito bakelio.

Perjungimui iš dyzelino į aliejų naudojamas paprastas solenoidinis jungiklis. Paprastai naudojamas šešių kanalų, nes dyzelis, kitaip nei benzinas turi ateiti ir sugrįžti.

Kadangi to aliejaus dabar yra nedaug, jei kažkas nori tai išbandyti, tegul pila bet kokiam automobiliui iki 20 proc. santykiu su dyzelinu ir nieko neperdarinėja. Jei automobilis senesnis nei 2000 m. galima ir iki 50 proc., o vasarą galbūt ir dar daugiau. Yra tokių, kurie įsimylėję tuos savo automobilius, sako „aš jokio brudo į savo nepilsiu“, bet pažiūrėkim kokiais visi važinėja. Ar tai tikrai didelė vertybė?   

Aš, tarkime, nusiperku mašiną, kaip kad ta, kuria važinėju dabar – „Chrysler Voyager“. Ekonomija man ne taip aktualu, svarbiau, kad būtų minkštos kėdės ir staliukas. Nei metai nepraeina ir aš sutaupau tą sumą, kurios verta mašina. Ar aktualus yra gedimų klausimas? Kai kurios mano turėtos mašinos nuvažiavo daug. Taip, kuro filtrus ir tepalus keisti reikia dažniau. Praplauti variklį. Bet tokie dalykai kainuoja šimtus litų, o už degalus per metus sumoki keletą tūkstančių.

– Turite daug patirties su aliejumi varomais automobiliais. Kurie iš jų patiko labiausiai?

– Labiausiai man patiko „Citroeno“ variklis. Tik jie dažnai montuoja niekam tikusius „Lucas“ kuro siurblius. Pastarieji turi gumines membranas, o aliejaus sudėtyje yra riebiosios rūgštys, kurios pamažu jas suėda. Ypač, jei nuolatos važinėji aliejumi, nepraplaudamas prieš stovėjimą. Juk važiuoji dažniausiai vos porą valandų, o stovi kokį 20 valandų. Jei siurblyje yra aliejus ir tiek laiko stovi pamažu „grauždamas“ per kokius dvejus metus jį „suės“. 

– Kiek svarbus prieš pilant į automobilio baką yra panaudoto aliejaus filtravimas?

– Forumuose žmonės dažnai giriasi, kad filtruoja aliejų iki vieno mikrono. Aš ir galvoju „prie ko čia tas vienas mikronas“? Tiesiog kiekvienas nori pasigirti, kad yra šaunesnis. Standartinio automobilio filtro pralaidumas yra 5-10 mikronų. Aš nesuprantu, kaip galima geriau išfiltruoti? Bandžiau ir aš tuos vieno mikrono filtrus, bet pro juos vos aukšto slėgio vandens srovė prabėga.

Manau, kad perfiltravus porą kartų per automobilio filtrą, to ir užtenka. Aliejų filtruoju vasarą, tuomet jis pats „dirba“. Tik užpildai bačką, jis sau stovi ant saulės, šyla. Jeigu taip pažiūrėtum iš šalies, gali susidaryti įspūdis, kad tai pinigų nevertas vargas. Bet kai pats viską darai, problemų nėra. Vėliau tiesiog ateinu iš išpilstau butelius. Išprotėję žmonės naudoja ir centrifugas, bet aš manau, kad to nereikia. Jei nori taip stipriai filtruoti naujesniam automobiliui – nepadės. Jie ir taip „užsilenks“, nes kuras yra per tirštas.

Pas mane aliejus laikomas užsuktoje taroje. Jis negali kvėpuoti su oru. Tuomet ten vyksta oksidacijos procesai, o kuomet aliejus panaudotas jame gali būti vandens. Tada ir bakterijos veistis pradeda, ir nemalonus kvapas gali atsirasti. Aliejus turi būti be vandens ir jeigu ilgai sandėliuoju – uždarytas. Tada jis stovi ilgai.

Kuomet galvoju, kad reikia pasiruošti kuro, pilu aliejų į dviejų metrų aukštyje pakeltą bačką. Ji šyla ant saulės, aliejus perfiltruotas per pagalvės įdėklą žarna bėga du automobilio kuro filtrus. Tada, kad nebūtų toks tirštas ir atsisluoksniuotų sunkesnės frakcijos iki 5 proc. skiedžiu jį „white spiritu“. Keletą dienų paplaku ir pašildau ant saulės. Galiausiai dedu talpas į rūsį. Ten kuras susisluoksniuoja ir ant dugno lieka nuosėdos, kurių į baką nepilu. „Paskutinę stiklinę“ vėl pilu į bačką. Išeiga išeina 100 proc.   

– Ar galima į dyzelinio automobilio baką pilti ne tik aliejų?

– Supraskite vieną dalyką – išlaidas kurui įmanoma mažinti įvairiais būdais, kol tai nėra daroma plačiu mastu. Akcizas yra mokestis. Parduotuvėje gali nusipirkti, tarkime, lempoms skirtą kurą ar kažką panašaus, bet jis yra be akcizo, nors kaina ir panaši į dyzelino. Faktiškai, jei naudoti jį vietoje degalų pradėtų labai daug žmonių, atsirastų įstatymas, kuris visa tai sutvarkytų. Jei tai tik noras važiuoti pigiau, galima ir baltarusiškų degalų nusipirkti.

– Kokios dabar galimybės atvykus į kavinę eiliniams vairuotojui gauti panaudoto aliejaus?

– Ganėtinai sudėtinga. Aš pats tuo užsiiminėjau ir pats turėjau labai nemažas atsargas. Dabar jos baigiasi ir žiūriu, kad papildyti nelabai yra kuo. Kur nueini, visur reikalauja dokumentų... atliekų tvarkymo, nors kokia čia atlieka, labiau – naudinga prekė. Nors įstatymai yra tokie, kad energijai sunaudoti galima ir nereikia ypatingo pasiruošimo, bet štai padarė tokius sunkumus, kad reikia gauti atliekų tvarkymo sertifikatą.

Jei tu nori aprūpinti aliejumi tik savo mašiną, tau neapsimoka užsiiminėti tokia rimta veikla kaip kavinių tinklo aptarnavimas. Tada reikia to imtis stipriai, o tai jau ne mano verslas. Minėtai firmai nepatogios vietos yra maži miesteliai, į kuriuos jie nevažiuoja. Jie surenka aliejų didmiesčiuose, bet į miestelius nevažiuoja. Aišku, ten nuvažiavus vėl reikia būti apdairiems. Jie kepa ir kepa čeburekus tam pačiam aliejuje po dešimt kartų, kol nieko nebelieka.

– Ką reikia perdaryti pritaikant dyzelinį variklį aliejui?

– Jūs turbūt įsivaizdavote, kad aliejumi varomas automobilis turi rūkstantį kaminą. Tai tik pasakos ir anekdotai. Juos kuria tie žmonės, kurie nenori, kad žinia apie aliejumi varomus automobilius pasklistų plačiau. Jie daro iš to didelį mokslą. Taip, yra savi niuansai. Aliejus turi būti pašildytas, jis negali apsilikti purkštukuose, nes jie uždžius. Žiemą tų aspektų yra dar daugiau. Vasarą į juos galima nekreipti dėmesio. Niuansų yra, bet tai joks perdarymas.

Senesniuose automobiliuose vasarą aliejų galima naudoti ir be pašildymo sistemos. Žiūrint koks variklis. Tarkime, „Volkswagen“ gaminami TDI motorai tai mažiau toleruoja – juose kaupiasi šlakai. Per ilgą laiką tai gali sukelti problemų. Man taip „suėdė“ tepalo siurblį. Visgi jeigu po kiekvieno tepalų keitimo viską dar ir praplauni... galų gale, jei jau labai blogai ir ypač po žiemos, po trumpų miesto distancijų, kuomet jau labai užsiteršia, faktiškai reikia nuimti karterį ir viską normaliai praplauti aukšto slėgio srove. Tai lengvai padaroma ir kainuoja iki 100 Lt. Apsimoka.

Man važiavimas aliejumi yra laisvė. Net jei gali susimokėti už degalus, imi galvoti, kad grįžęs namo gali arba pasėdėti prie televizoriaus (kas nieko nekainuoja), arba galiu palėkti prie ežero. Kuomet imi skaičiuoti, dėl poros valandų mokėti 15 Lt vien už nuvažiavimą gal ir neverta. Kai žinai, kad kuras pigus arba nemokamas, tiesiog sėdi ir važiuoji.    

– Ar nesikeičia aliejumi varomo automobilio degalų sąnaudų ir išvystomos galios rodikliai?

– Aliejumi varoma mašina netgi maloniau važiuoja, todėl kad variklio garsas tylesnis. Ne taip „kala“. Taip pat toks automobilis stipriau kvepia.  Dabar daug kas važinėja biodyzelinu, bet aliejaus kvapas išsiskiria. Galios aš nematavau, bet eilinis vairuotojas skirtumo nepastebės. Energetinė aliejaus vertė yra mažesnė, bet viename tūrio vienete jos yra daugiau. Jis sunkesnis negu dyzelinas. Matuojant litrais, sąnaudos išlieka tokios pačios. Nors aliejus turi mačiau energijos, bet viename litre – daugiau masės.    

– Minėjote, kad atsargos senka, o gauti panaudoto aliejaus tampa vis sunkiau. Kur reikėtų ieškoti papildomų išteklių, jei daugiau žmonių nuspręstų pasirinkti šį kuro tipą?

– Žinokite jūsų aktualizavimas šiuo klausimu yra kiek pavėluotas. Tų žmonių negali atsirasti daugiau. Susidomėjimas yra, bet jis jau silpsta. Aukso laikai jau praėjo. Sakote ūkininkai galėtų auginti daugiau rapsų? Bet juk pas mus – pasaulinės kainos, Lietuvos rinka nėra uždara. Rapsai yra maisto produktas, kuris yra brangus. Jeigu ir užaugintų daugiau, parduotų bet kur už tokią kainą, kokią yra šiuo metu. Parduotuvėje ji siekia apie 5 Lt už litrą, iš ūkininkų nerafinuotą aliejų perkame šiek tiek pigiau. Faktiškai tai yra arti dyzelino kainos, o kaip kuras aliejus yra labiau problematiškas. Žmonės, kurie ketina dabar važiuoti tokiais degalais, tai galėtų daryti nebent dėl patriotizmo ar ekologijos.   

– Sakote, kad kalbėti apie aliejumi varomų automobilių paplitimą jau per vėlu. Kodėl Lietuvoje tokia kuro rūšis išliko egzotika?

– Aš manau, kad pagrindinė problema tokia, jog lietuviai savo automobilius labai garbina. Čia kaip toje reklamoje: „Paprastas šampūnas? Tik ne mano vaikui!“ Bijo, kad tam automobiliui kažkas nutiks. Vėliau pasižiūri, kad visas remontas kainuoja šimtus, o degalai – tūkstančius. Kuomet atgavome nepriklausomybę aš pradėjau važinėti dujomis varomu automobiliu. „Oje! – sakė man visi. – Tik užsirakinsi mašiną ir susprogs. Bomba tiesiog. Variklį sugrauš.“ Praėjo 20 metų, dabar visi važinėja su dujomis. Gal kažkas ir pasikeis.