Po Antrojo Pasaulinio Karo Korėja skilo į dvi dalis – Šiaurės Korėją ir Pietų Korėją. Tačiau piečiau esanti valstybė dėka teisingai nubrėžtos krypties pasinėrė į inovacijų ir technologijų pramones ir tai šalies ekonomiką į viršų pakėlė pačiu greičiausiu liftu. Dabar Pietų Korėja rezultatyviai žaidžia tarp stipriausių ekonomikų.

Jeigu anksčiau „Hyundai“ buvo laikomi autsaideriais Europoje, tai šiomis dienomis net ir didžiausių pasaulio koncernų valdybos nariai tarptautinėse automobilių parodose aplanko korėjiečių stendus. Įdomiausia tai, kad europiečiai „Hyundai“ markės modeliuose randa tai, kas ne tik patinka jiems patiems, bet ir tai, ko, atrodo, patyrę gamintojai pasimoko.

Iki dabartinės pozicijos Pietų Korėjos koncernas atėjo dėl kelių priežasčių. Bene stipriausia jų – gabaus dizainerio Peterio Schreyer‘io debiutas 2006 metais. Ikoniško „Audi TT“ formą nupiešęs dizaino guru dabar valdo „Hyundai-KIA“ koncerną ir būtent jis yra sueuropėjusių „Hyundai“ automobilių idėjinis vadas. Tačiau nusikelkime į netolimą praeitį.

2000 metais „Hyundai“ iššovė torpedą, su kuria labai tiksliai pataikė į stiprią JAV rinką. Tai buvo pirmosios kartos „Santa Fe“. Už Atlanto vandenyno šis modelis greitai prigijo ir tapo populiariausiu savo markės atstovu. Po 6 metų pasirodęs antrosios kartos visureigis jau buvo paveiktas globalizacijos – įgavo kiek konservatyvesnį veidą nei dėl dizaino kritikuotas jo pirmtakas.

2012-aisiais debiutavo trečioji „Hyundai Santa Fe“ karta, o pernai sulaukė ir aštraus atnaujinimo – gamintojas geriausiai parduodamą savo visureigį pagardino lengvu čili prieskoniu.

Kartu su piktesniais žibintais bei paaštrintomis kėbulo linijomis visureigį papildė ir išmanios sistemos. Prieš dešimtmetį pagalvojus apie „Hyundai“ su aktyvia automatinio greičio palaikymo sistema, aklųjų zonų stebėjimu ar 360 laipsnių kamera galėjo kilti nebent ironiška šypsena. Dabar tai – vos keletas iš „Premium“ įrangos sudedamųjų dalių, tarp kurių yra ir išmanioji parkavimo pagalbos sistema bei ne tik šildomos, bet ir vėdinamos priekinės sėdynės.

Apie patogų mygtukų išdėstymą „Hyundai“ galvojo tikrai ne paskutinį pusvalandį. Tam dosniai skirta laiko. Tą patį galima pasakyti ir apie prietaisų valdymą – intuityvumas buvo nuolatinis Peterio Schreyerio dizaino ir inžinerijos komandų palydovas. Tikrai nereikės įsijungti naršyklės telefone ir „Google“ paieškoje gaišti laiko. Tokie klausimai, kaip „Kaip valdyti automatinio greičio palaikymo sistemą?“ arba „Kaip pasižymėti mano mėgstamą radijo stotį?“ nesuks vairuotojo galvos.

Daug dėmesio gamintojas skyrė vairuotojo patogumui. Pasirinkus atbulinės eigos pavarą, platūs gerą matomumą suteikiantys veidrodėliai automatiškai pasilenkia ir toks privalumas, nors ir yra mažytė smulkmena, džiugina kiekvieną kartą statant automobilį. Elektra valdoma kelias padėtis prisimenanti vairuotojo sėdynė taip pat patogi, reguliuojasi praktiškai visomis kryptimis. Nuovargis neima net ir po kelių valandų, praleistų prie „Santa Fe“ vairo.

Patogumas ir intuityvumas lydi ir gale sėdinčius ar net bagažą kraunančius žmones. Nesunku išlankstyti papildomą sėdynių eilę bagažo skyriuje, o slankiojanti vidurinė sėdynių eilė valdosi be jokio vargo. Tai padaryti galima viena ranka. Vidurinė eilė suprojektuota 3 keleiviams, o centre sėdinčio žmogaus nevargins šiek tiek salone iškilęs transmisijos tunelis.

Geriausiai įrengtos „Premium“ versijos bagažinėje turi labai patogų įtaisą, su kuriuo buityje susiduriame kasdien kone po kelis kartus. Tai – elementarus 220V maitinimo lizdas (rozetė). Norint išsisiurbti automobilį tikrai nebūtina ieškoti prailgintuvų ar plovyklų – dulkių siurblį galima prisijungti tiesiog bagažinėje.

Erdvias visureigio arkas užpildo 19 colių ratlankiai, kurie kartu su aukštesnio profilio padangomis sklandžiai rieda toli gražu ne idealiomis Vilniaus gatvėmis. Ne, tai nėra pats komfortiškiausias automobilis, tačiau miesto visureigių segmente „Santa Fe“ užimtų padorią poziciją.

Į vairo komandas „Hyundai“ reaguoja taip greitai, kaip tai leidžia fizikos dėsniai. Atnaujintas trečiosios kartos „Santa Fe“ yra sunkus, beveik 2 tonas sveriantis automobilis, tačiau vairuotojui reikia įdėti labai mažai pastangų, norint, kad visureigis darytų tai, ko iš jo prašoma. Kartais, galbūt, per mažai – užmiesčio kelyje norėtųsi didesnio vairo pasipriešinimo. Bet šį automobilį kurdami „Hyundai“ tikrai neplanavo gauti „greitkelių karaliaus“ titulo. Kasdieninėse situacijose, o ypač ankštose aikštelėse vairo tikslumo ir jautrumo užtenka su kaupu. Galima traktuoti, kad tai – lyg sumo imtynininkas. Iš pirmo žvilgsnio – labai didelis ir stambus, tačiau iš tiesų – itin lankstus.

2,2 litro turbodyzelinis variklis per 6 laipsnių automatinę transmisiją į visus varančiuosius ratus siunčia 200 AG ir 440 Nm. To pakanka, kad 2 tonų automobilis 100 km/h pasiektų per 9,6 sekundės – net ir dinamiškame mieste to tikrai pakanka. Skaičiai nėra astronominiai, tačiau protingai parinkti pavarų perdavimai leidžia efektyviai išnaudoti sukimo momentą ir irtis naujuoju „Santa Fe“ bet kuria kryptimi. Realiomis sąlygomis mišriu režimu automobilis suvartojo vidutiniškai apie 8,4 l dyzelino šimtui kilometrų.

„Hyundai Santa Fe“ nėra tas ginklas, su kuriuo korėjiečiai būtų pajėgūs įsiterpti tarp prestižinių visureigių klasės žaidėjų, tačiau kiekviena nauja „Santa Fe“ karta priartina „Hyundai“ prie prestižinių visureigių segmento vartų. Aukštesnės kokybės vidaus medžiagos bei platesnė, labiau rafinuotų variklių gama šiam gamintojui leistų ne tik įsiterpti tarp pačių geidžiamiausių modelių, bet ir jiems įkasti.