„Lexus“ yra vienas jauniausių masinių automobilių gamintojų pasaulyje ir bene didžiausias hibridinių „Premium“ segmento modelių atstovas. Pirmas serijinės gamybos „Lexus“ pasirodė 1989 metais – tai buvo šios markės flagmanas LS, iškart nubrėžęs aiškią, link kokybės ir rafinuotumo vedančią kryptį.

Gamintojo gama niekada nebuvo labai didelė, tačiau po truputį plėtėsi ir užpildė vis daugiau nišų. Visai neseniai debiutavo, sportiški kupė RC, kompaktiški miesto visureigiai NX. Net GT klasės modelis šio gamintojo gamoje – ne naujiena. Mat, nuo 1991 iki 2010 metų buvo gaminti SC klasės modeliai.

Pirmoji SC karta debiutavo su keliais skirtingais varikliais, tarp kurių buvo ir legendų apipintas 4,0 litrų V8 agregatas. Elegantiškas bei aptakus kupė siluetas, galiniai varantys ratai, automatinė transmisija ir apie pusantros tonos prabangos – būtent apie tai buvo 1991-2000 metais gamintas SC400.

2017-aisiais, po 7 metų pertraukos „Lexus“ vėl grįžo prie ištakų. Ir tai padarė su pritrenkiančiu LC500. Kaip ir protėvis SC400, šis modelis varomas galine ašimi, turi išmanią, du su puse kartų daugiau pavarų nei pirmtakas turinčią dešimties laipsnių automatinę transmisiją bei šiais laikais vis rečiau naujų automobilių rinkoje pastebimą atmosferinį V8 agregatą, kurio raumenų apimtys matuojamos šimtais arklių.

Kai kurie vairuotojai daug dėmesio „Lexus“ markei neskiria dėl to, kad jų gamoje per visą istoriją buvo tik vienas dyzelinis automobilis, o jau seniai japonai nutarė judėti hibridine kryptimi. Ir natūralu, kad ne visiems tai patinka. Tačiau sunku surasti žmogų, kurio nesužavėtų žvėriškas naujojo LC500 2UR-GSE motoro charakteris.

5,0 litrų atmosferinis V8 agregatas po šio modelio gaubtu atkeliavo iš giminingųjų IS-F, RC-F bei GS-F – pačių raumeningiausių „Lexus“ automobilių, neskaitant išskirtinio superautomobilio LFA. Tačiau inžinieriai šio variklio galią padidino iki 477 AG ir 527 Nm, kad kiek sunkesnį kėbulą šis judintų be pastangų.

Visgi beveik 2 tonas išjudinti net nemažam varikliui be priverstinio oro pripūtimo sistemų – yra ką veikti. Tačiau 10 laipsnių automatinė transmisija pastangas paverčia tyru malonumu. Pamirškite tuos marketingo triukus su per garsiakalbius skleidžiamu sintetiniu variklio garsu. Sėdint prie LC500 vairo bei nuspaudus akceleratorių iki galo, girdimas ne tik fantastiškas išmetimo tonas, bet ir puikus oro įsiurbimo garsas. 32 aukštyn bei žemyn judantys vožtuvai bei lyg galingi kumščiai vaikštantys stūmokliai sukuria tą akustinę harmoniją ir būtent to automobilių pramonei trūksta labiausiai.

Be galo džiugu, kad net ir apie švaresnį rytojų galvojantis hibridų pionierius „Lexus“ tai supranta. Tačiau iki 100 km/h vos per 4,5 sekundės, o iki 160 km/h – tik per 10 sekundžių pagreitėti leidžiantis variklis matyt nesudaro nė pusės priežasčių, dėl ko šis Gran Turismo klasės kupė vilioja pasiturinčius vairuotojus.

„Lexus LC500“ sukonstruotas netaupant. Vien į dizainą japonai investavo nemažai – ir visa tai puikiai atsispindi vos pamačius šį automobilį. Kitų vairuotojų bei praeivių dėmesys pritaria faktui, kad šio kupė modelio išvaizda labai patraukli. LC500 priekį užpildo plačios grotelės, primenančios tą piktą padarą iš filmo „Alien vs. Predator“, priekiniai žibintai su įkomponuotomis trijų diodų lemputėmis bei aštriomis LED dienos šviesomis sudaro aibę kreivių, kurios žavi žvelgiant iš visų kampų.

Platus lyg Kim Kardashian automobilio galas su mygtuko paspaudimu iškylančiu spoileriu visumoje užpildo visą šio modelio kėbulo linijų žaismą. Visas „Lexus LC500“ kėbulas pagamintas iš aliuminio, tačiau durys suformuotos iš daugiakompozitinės medžiagos, tarp kurios yra ir anglies pluošto. Automobilio stogas – karboninis. Gamintojas deklaruoja, kad tokių sprendimų pranašumas – efektyvi, 47 proc. svorio leidusi sutaupyti dieta.

Stačią 105 tūkst. eurų bazinę kainą su kaupu pateisina ne tik išvaizda bei variklis ar jį supantys agregatai, bet ir automobilio salonas. Rudos spalvos salone dominuoja oda, įmantrios plastiko ir aliuminio detalės. Štai už vairo esančios pavarų perjungimo mentelės, panašu, pagamintos iš vientiso aliuminio gabalo, todėl prisiliesti prie jų – tikras malonumas.

„Lexus LC500“ prietaisų skydas šiek tiek primena LFA superautomobilį. Viršuje esančia svirtele galima perjungti važiavimo režimus, o pasirinkus „Sport +“ elektroniniame skydelyje baltai užsižiebia tachometro kontūras. Tachometro rodyklė – elektroninė, akimirksniu reaguojanti į menkiausią prisilietimą akceleratoriaus pedalu. Visa tai – lyg gyvenimiška superautomobilio „Lexus LFA“ versija.

Akustinis komfortas yra viena iš šio gamintojo vizitinių kortelių. Galbūt be žemų dažnių garsiakalbių gyvenimo neįsivaizduojantys melomanai ir nusimintų dėl sąlyginai kuklių žemų tonų, tačiau „Mark Levinson“ garso aparatūra šiuose modeliuose groja taip švariai, kad galima išgirsti kiekvieną melodijoje dalyvaujantį instrumentą. Šio kupė salonas puikiai izoliuotas nuo visų triukšmų – girdėti galima tik kiek labiau prie didesnio greičio triukšmaujančias žiemines padangas bei fantastišką 2UR motoro murkimą arba, pareikalavus, riaumojimą.

Beveik dvi tonas sveriantis LC500 klusniai laukia kiekvienos vairuotojo komandos, o ją gavęs nerodo jokių kaprizų. Čia taip pat palikta galimybė išjungti stabilumo bei antipraslydimo kontrolę, o esant drėgnai šviežio asfalto dangai šį automobilį galima nesunkiai išprovokuoti ir šoniniam slydimui. Tiesa, elektronika vis tiek įsiterpia, užtikrindama, kad vairuotojas staiga netaptų automobilio keleiviu. Neišjungus elektroninių pagalbų viena iš dažniau matomų lempučių bus būtent sukibimo kontrolės – važiuojant šlapiu kelio paviršiumi galiniai ratai norėtų prasisukti, kol nepasiekiamas bent 100 km/h greitis.

Pakalbėkime ir apie keleivius. Šalia vairuotojo sėdintis žmogus apsuptas lygiai tokių pat malonumų, kaip ir vairuotojas, tačiau kiek prastesnė situacija yra su sėdinčiais gale. Kadangi tai 2+2 tipo kupė, gale sėdintiems yra suformuoti 2 patogūs krėslai. Tačiau neaišku, kokio ūgio turi būti vairuotojas, kad už jo sėdinčiam keleiviui užtektų vietos kojoms. Visgi, ne tai svarbiausia – „Lexus“ tikrai su šiuo modeliu neketina išspirti durų į 7 serijos BMW klasę – juk tam bus skirtas naujasis flagmanas LS.

LC klasė gaminama su dviem galimais motorais – su 5,0 litrų V8 bei kiek santūresne 3,5 litro V6 variklio ir elektros motoro kombinacija. Pastaroji tikrai patiks tiems, kuriuos galbūt atbaidytų aukštos degalų sąnaudos.

„Premium“ segmento automobilių klasėse dominuojantys vokiečiai kasdien siekia sumažinti savo emisijų kvotas, todėl vienas po kito atsisako didelių atmosferinių variklių ir bent kelis cilindrus dažniausiai iškeičia į turbokompresorius. Vertinant tai per skaičių prizmę, jie lyg ir nieko nepraranda, tačiau pažiūrėjus į tai subjektyviau, dalelė šarmo dingsta su kiekvienos kartos modeliu.

Tuo tarpu niekas nesitikėjo, kad hibridų stovyklos pionieriai „Lexus“ pristatys štai tokį LC500 – piktą, rėkiantį tiek savo išvaizda, tiek balsu, GT klasės kupė automobilį. Ir dėl to japonams galima pasakyti vieną žodį – tokį didelį, brangų ir galingą AČIŪ.