Kunigas vikaras Algirdas Toliatas yra tikras motociklų entuziastas. Nors baikeriu savęs jis nelaiko, sako pernelyg retai turįs progą kur išvažiuoti. Juolab, kad ir palankiausias laikas, keliauti kur nors su bendraminčiais yra savaitgalį, o bažnyčios atstovams tuomet yra pats darbymetis.

35-erių metų sostinės Rapolo bažnyčios vikaras pasakojo vaikystėje nebuvęs didelis tikintysis, tačiau kuomet jau pradėjo tikėjimo keliu eiti noras sužinoti, suprasti ir patirti viską giliau buvo didžiulis bei nenumaldomas. Taip jis atsidūrė Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, o vėliau penkerius metus teko krimsti filosofijos mokslus Prancūzijoje.

Būtent ten Algirdas rimtai pradėjo svarstyti galimybę pradėti važinėti motociklu. Vienų vasaros atostogų metu taip ir padarė – Lietuvoje įgijo A kategorijos vairuotojo pažymėjimą, o kiek vėliau nusipirko ir pirmąjį savo motociklą.

Įšventintas į kunigus ir padirbėjęs keletą metų Šv. Teresės bažnyčioje Aušros vartuose, Algirdas dar kartą išvažiavo gilinti savo žinių į užsienį. Šį kartą mokslo vieta buvo Italijoje, į kurią, prieš tai patikėjęs nugabenti savo daiktus mikroautobusą vairuojančiam bendražygiui, jis iškeliavo motociklu.

Algirdas pasakoja, kad jo motociklas nėra skirtas ilgiems nuotoliams, kelionė tapo tikru išbandymu. Praėjusiais metais baigęs mokslus Italijoje, šiuo metu jis gyvena ir dirba Vilniuje.     

– Kaip susidomėjote motociklais? – GAZAS.LT paklausė A.Toliato.

– Apie motociklą svajojau nuo vaikystės. Aišku, jaunystėje to neleido tėvai ir manau, kad ne be pagrindo. Vėliau, kai stojau į seminariją, tam tiesiog nebuvo galimybių. Kuomet pradėjau mokslus Prancūzijoje, pagaliau išsilaikiau teises. Dariau tai atostogų metu Lietuvoje. Pats noras, mintis ir idėja daugiau sustiprėjo gyvenant užsienyje. Į motociklą ten žiūrima visai kitaip. Tai yra tiesiog patogi susisiekimo priemonė.

– Ar turite mechaniko įgūdžių?

Mano motociklas labai dinamiškas, patogus, lengvutis, aukštas. Mieste važinėti su juo labai patogu. Aš pats nesu mechanikas. Ačiū Dievui motociklas nereikalauja ypatingos priežiūros. Konstrukcijos principas gerokai paprastesnis nei automobilio ir jei motociklas nėra labai „sudrožtas“, „suvažinėtas“ taip, kad viskas byra, tai iš esmės tos priežiūros daug ir nereikia.

Aš suprantu, kad vairuojant kokią „Jawą“ ar tarybinį motociklą važinėti neišmanant jo gerai būtų neįmanoma. Aišku, kiekvienais metais prieš sezoną varau į servisą, kad pakeistų tepalus, viską patikrintų. 

– Ar esate su motociklu viršijęs greitį?

– Teko, teko. Yra buvę... Aišku, su motociklu tas greitis yra bėda, nes jis svoris yra mažas, o galia didelė, todėl jautiesi kaip ant sparnų. Aišku, ta pagunda visuomet yra. Kartais net nepastebi, tik žiūri „oi!“, reikia numesti... Tiesa, su motociklu nesu baustas už greičio viršijimą. Vieną kartą policija sustabdė užsisvajojusį prie automobilio vairo.    

– Sakote, kad motociklą vairuojantis kunigas – nieko išskirtinio. Visgi kaip į jus žiūri kolegos ir parapijiečiai?

– Tiesa pasakius, ši tema nėra per daug gvildenama. Žinau, kad Lietuvoje yra ne vienas motociklu važinėjantis kunigas. Galbūt netgi ir Vilniuje yra koks, nors daugiausiai jie išsibarstę visoje Lietuvoje. Galima būtų susirinkti, tačiau kiekvienas turbūt turi savo bendraminčių, su kuriais važinėja, draugiją, o gal daro tai po vieną.

Kunigų baikerių klubo nėra, galbūt nebūtų lengva ir su darbu suderinti. Mūsų veiklos specifika yra tokia, kad grafiką suplanuoti labai sunku, nes jei esi vienas parapijoje tokiais atvejais kaip laidotuvės visuomet turi būti pasiruošęs. Galiausiai – kuomet visiems patogiausia važinėti, t.y. šeštadienį ir sekmadienį, mums yra pats darbymetis.  Tai komplikuoja galimybes prisijungti prie kokios kompanijos.

– Turbūt svarbiausia – galimybė keliauti?

Iš biblinės patirties galiu pasakyti, kad žmogus yra piligrimas. Jis neatėjo čia įsikurti su šaknimis. Žmogus yra praeinantis ir turi kažko išmokti šioje kelionėje. Pirmiausia – pažinti save, savo draugus. Niekas taip neatskleidžia žmonių kaip kelionės. Lengva yra būti geram, kuomet matai žmogų 15 minučių.

Kai keliauji, esi pavargęs, nesiprausęs, esi stresinėje būsenoje išlaikyti pagarbą, įsiklausymą ir būti mandagiam reikia daug pastangų. Be to išlenda visos tos aistros, kurios kasdieniniam gyvenime yra „pagražintos“. Viskas išryškėja ypatingomis spalvomis. Niekas neleis taip gerai pažinti tavo draugo, kaip kelionės. Gali matyti, kaip jis reaguoja kritinėse situacijose, kai nutinka nelaimės, ar žmogus jaučia komandinę dvasią, ar taupo tavo laiką nepriversdamas jo laukti.

Žodžiu, kelionės yra geras dalykas. Ne tik pažinti vienas kitą, bet ir atrasti save. Mes ir patys vienaip reaguojame esant normalioms sąlygoms ir visai kitaip, kai nesame savo įprastoje aplinkoje.

– Kas labiausiai įsiminė iš kelionės į Italiją?

– Prieš tai su viena bičiulių važiavau į Čekiją. Kelionė taip pat buvo ilga ir sunki. Jau tuomet patyriau, kad mano motociklas yra ne kelioninis. Visgi kadangi daugiausiai važinėju mieste, o trumpoms distancijoms jis puikiai tinka, kito nepirkau. Kiekvienas motociklas turi savo „braižą“ ir manau, kad žmonės, kurie daug keliauja žiūri į tai. Su šituo motociklu taip pat galima keliauti. Tokias nelabai ilgas distancijas.

Į Italiją keliavau vienas. Nežinau, ar antrą kartą tam ryžčiausi. Tai yra pakankamai pavojinga. Maža kas gali atsitikti, įvykus nelaimei kelyje ar sugedus motociklus ir pašaukti pagalbos nebūtų kaip. Važiavau tris dienas. Galbūt galima nuvažiuoti ir greičiau, tačiau su mano motociklu tai nebūtų paprasta. Pati kelionė nebuvo įspūdinga, kadangi labai didelę dalį maršruto sudarė greitkeliai. Labai varginanti, nes važiuodamas ne turistiniu motociklu ir neturėdamas stiklo priekyje visą orą, jo vibraciją, svorį „susirenki“ savo kūnu.

Ačiū Dievui, nuvažiavau sėkmingai, be jokių gedimų. Jau tik pasiekus Italiją užsikimšo oro filtras. Aš nežinau, kaip ten būtų buvę, jei būtų užsikimšęs kelyje. Kažkaip būtų išsisprendę.

Italijoje tuos tris metus motociklu labai džiaugiausi, kadangi važinėti galima kiaurus metus. Aišku, žiemą, kada yra lietaus sezonas, nėra taip smagu, kaip su mašina, bet kuomet važiuoji kamščiuose ir jie tavęs nestabdo... Galima sakyti – savi minusai ir savi malonumai. Žinoma, ten važinėti motociklu yra pakankamai pavojinga. Kiekvieną savaitę pravažiuodavau numuštą ar kažkur nuslydusį motociklininką. Galbūt taip yra dėl to, kad jų ten labai daug ir ne visi važiuoja tvarkingai.

– Bendraujate su Vilniaus H.O.G klubu. Ar turite reikalų ir su kitais baikerių kolektyvais?

– Galėčiau pasakyti iš savo bičiulių, kurie yra kareivių kapelionai, patirties. Jie sako, kad kareivių gretose vyrauja tokia mintis, kad eiti pas kunigą yra „žemas lygis“ ir viskas sueina į tai, kad tokiu atveju tu esi silpnas. Galbūt tokia pati tendencija ir su baikeriais.

Aš manau, kad tai yra požiūrio klausimas. Dažnai pas psichologą ar kitą gydytoją žmonės kreipiasi tik tada, kai turi jau rimtų problemų su kuriomis nesusitvarko. Kartais jau ne specialistai niekuo nebegali padėti. O juk kaip vertinga butu užbėgant įvykiams už akių profilaktiškai konsultuotis iš anksto. Manau, kad kunigas kaip ir psichologas gali tapti naujo žvilgsnio į tuos pačius dalykus galimybe.

Jeigu mes sustojame vien tik ties kunigo stereotipu, tada taip. Geriausiu atveju, ką tuomet kunigas gali padaryti, tai pašlakstyti švęstu vandeniu. Jis tiek ir reikalingas. Bet tai yra labai nedaug, aisbergo viršūnė. Aš manau, kad dalinantis, kalbantis galima atrasti daug didesnį bendradarbiavimą. 

Keletas klubų yra pakvietę dalyvauti jų renginiuose, tiek ir tos manos patirties su jais. Nei vienam iš jų nepriklausau, o ir vidinių taisyklių nežinau. Bet kartu esu visiškai atviras bendradarbiavimui.

– Ar bažnyčia prisideda skleidžiant saugaus eismo ir jo dalyvių kultūros idėjas?

– Kai prieš penkerius ar šešerius metus surengėme piligriminę kelionę Jono Pauliaus keliais galbūt 70 motociklų važiavo nuo Aušros vartų iki Šiluvos. Paprašėme ir policijos, kad jie sudalyvautų renginyje, o buvo kalbama apie tai, kad policija yra ne tik tai tam, kad gaudytų motociklininkus, o šie yra ne tik tam, kad bėgtų. Kartu mes galima būti bendrakeleiviai, kurie gali kurti saugų eismą, kuriame gera keliauti – vienas kitą praleidžiant, nusišypsant ir palinkint gero kelio. Palaimint vienas kitą.   

Man kaip kunigui dažnai tenka šventinti mašinas, tačiau labiau reikėtų laiminti tą, kuris vairuoja. Juk viskas priklauso nuo mūsų – nuo mūsų požiūrio, sugebėjimo priimti tam tikrus kelio iššūkius. Kad ir tuos pačius kamščius. Viskas priklauso nuo mūsų žvilgsnio, minčių. Galima pykti, nervintis ir tai nieko nekeis, tik spinduliuosime blogą energiją, o kiekviena mūsų mintis materializuojasi, pavirsta avarijomis, pavojingomis situacijomis, kažkokiais lakstymais.

O juk galima priimti tai, kad tai yra laikas man. Laikas, kuomet galiu kažką apmąstyti, prisiminti. Tikinti gali pasimelsti, netikintis savaip padėkot. Gyvenime yra tiek dalykų, už kuriuos verta yra dėkoti, bet mes neturim laiko. O kamštis yra galimybė, kada tai gali padaryti. Aišku, tai yra sunku, nes kuomet tu pats atsisėdi ir nori pamąstyti apie tuos įvykius tai yra vienas dalykas, o kai tave priverčia gyvenimas – tai jau visai kas kita.

Visgi kaip sako, gyvenime labai svarbu pakeisti tai, ką mes galime pakeisti ir priimti tai, ko negalime pakeisti. O išmintis yra juos atskirti. Dažnai nueiname į kraštutinumus. Arba bandome viską pakeisti ir pykstame, kad neišeina, arba esame aukos, sakom, kad nieko negalime padaryti, o kalta aplinka. Ne, mes irgi galime daug ką daryt. Pradedant nuo tokių paprastų, banalių dalykų kaip mūsų kasdieninis eismas.  

Teksto autorius: Saulius Rinkevičius/GAZAS.LT