Yra dalykų gyvenime, kuriuos reiktų nors kartą patirti. Ir visiškai nesvarbu apie ką eina kalba. Svarbu yra tai, jog tai pasiekęs, pasijaustum gerai, tarsi užsidėjęs didelį pliusą gyvenime. Šią vasarą projekto „CARusselle“ kolektyvas lankėsi Vokietijoje ir atsiveža keturis pasakojimus apie automobilių istoriją, gamybą bei lenktynes. Pristatome trečiąjį: „Formulę-1“ reikia žiūrėti per TV, o į ralį – važiuoti!

Sakoma, kad „Formulė-1“ yra autosporto karūnos brangiausias ir didžiausias deimantas. Greičiausi bolidai, geriausiai apmokami lenktynininkai, gražiausios panelės starto – finišo tiesiojoje. Tačiau nėra viskas taip gražu. Ne vienas mano bičiulis grįžęs iš lenktynių, buvo kiek nusivylęs. Nesvarbu ar tai buvo etapas Europoje, ar Azijoje. Reginys yra geras, tačiau tas santykis tarp gaunamo vaizdo kiekio ir mokamos kainos už šou yra prastas. Formulės važiuoja toli nuo trasos, o savaitgalio bilietas į varžybas dažnai kainuoja daugiau nei savaitės atostogos Graikijoje.

Kelionė – irgi ralio dalis

Nenorėdami pirkti 400 – 500 eurų kainuojančio bilieto į lenktynes Monzoje, savo tikslu pasirinkome WRC etapą Vokietijoje – „ADAC Rallye Deutschland“. Ralis mums prasidėjo pradedant planuoti kelionę –  bendraujant su Tarptautine Automobilių Federacija (FIA) dėl akreditacijų, renkantis įvairiausią informaciją. Likus keliems mėnesiams iki lenktynių jau pradedi gyventi renginiu. 

Kalbant žargonu, ADAC‘as, vyksta seniausio Vokietijos miesto Triero apylinkėse. Pasak istorinių šaltinių, jis yra pastatytas 300 metų anksčiau nei Roma. Iš pirmo žvilgsnio 1700 kilometrų atstumas nuo Vilniaus yra didelis, tačiau kelių kokybė ir vairuotojų kultūra lemia tai, jog važiuodamas nuo Lietuvos sostinės iki kokių nors Mažeikių pavargsti labiau. Gal dėl to, kad vokiečiai kur kas geriau nei lietuviai supranta sąvoką „vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto“, gal tiesiog dėl to, kad jie tiesiog gerbia kitus eismo dalyvius. Ten nepamatysi jokio „teisingo“ vairuotojo antroje, ar juo labiau trečioje eismo juostoje besivelkančio ant 100 km/h. 

Papasakosiu apie vieną linksmą istoriją. Turėjome vieną bendrakeleivį, kuris Vokietijoje buvo gyvenęs keletą metų. Jis buvo taip įsitikinęs eismo tvarka vokiškuose keliuose, jog pareiškė, kad čia neišvysime nei vieno lenkimo (persirikiavimo) per dešinę eismo pusę. Kadangi Lietuvoje tokie manevrai atliekame į minutę po kartą, kilo diskusija, jog taip bus ir čia. Per visą kelionę Vokietijoje pamatėme tik vieną tokį manevrą, kuris mums lažybose garantavo dėžę alaus.

Serviso zona

Netoli Hokenhaimo iš numirusiųjų prikėlę vieną „Mercedes-Benz“, ketvirtadienio popietę jau pasiekėme mūsų kelionės tikslą. Kadangi į naktinius greičio ruožus vykti neplanavome, pirmosios ralio dienos vakarą paskyrėme pasivaikščiojimui serviso zonoje. Smulkmena, tačiau maloni: turėdamas standartinį ralio pasą gali laisvai mėgautis viskuo, ką tau duoda WRC. Iš trijų metrų atstumo stebėti „Top“ komandų mechanikų darbą, įsigyti komandų atributikos (nuo apatinių iki striukės), prisėsti bokalui alaus. 

Asmeniškai man didžiausią įspūdį paliko Abu Dabio „Citroen“ komandos būstinė. Laikinojo pastato aukštis, dydis, jame esantis technikos kiekis. Transportuoti  tokį kiekį įrangos iš etapo į etapą yra labai rimtas iššūkis bet kokiai logistikos kompanijai. Turbūt dėl to šalimais įsikūrusi „Volkswagen“ komanda atrodė kaip penkiaaukštis šalia dangoraižio. Kitų komandų boksai kaip sodo namelis miegamajame rajone.

Kai apie dešimtą valandą vakaro nurimo veiksmas komandų garažuose patraukėme link WRC simuliatoriaus. Ši, ant sunkvežimio priekabos sumontuota platforma atkartoja vairuotojo ir šturmano pojūčius važiuojant ralio automobiliu. Galybę įrenginyje sumontuotų hidraulinių stūmoklių valdo kompiuterio „smegenys“, kuriose yra įrašyta vieno iš WRC ralio greičio ruožų programa. Oficiali paslaugos kaina yra 5 eurai žmogui. Kadangi esame lietuviai ir skubėti nebuvo kur, pravedėme derybas ir keturiese „prasisukom“ su penkiolika už visus. Įdėjus reikalingas kupiūras į ranką, buvome pakviesti į šalmo formos kabiną, kurioje yra įrengta dešimt sėdimų vietų. Pramogų administratorius Peteris liepė prisisegti saugos diržus ir mėgautis atrakcija. Ji tęsėsi ilgiau nei tris minutes, o mes buvome „pravežti“ vienu iš Suomijos ralio greičio ruožu. Dėl kai kurių šuolių ir posūkių atlikimo tikroviškumo buvo galima ginčytis, tačiau reziumuojant visą pramogą galiu pasakyti, jog pabandyti tikrai verta. Galbūt net ne vieną kartą.

Greičio ruožas

Kadangi tik atvykus į Trierą nespėjome atsiimti akreditacijų (ofiso darbas Vokietijoje labai reglamentuotas – pavėlavus dvi minutes dokumentų siūloma eiti kitą rytą), likusius popierizmus susitvarkėme tik ankstų penktadienio rytą. Malonus momentas, jog žurnalistai ne tik gauna daug kartų tikslesnius ralio žemėlapius nei paprastas mirtingasis, bet ir po rieslingo butelį. Ne bet kokio, o pagaminto būtent šiam raliui. Smulkmena, bet tačiau labai jau maloni. Pasidėjau į lentyną, saugau specialiai progai.

Užklijavę visą leidžiantį lipduką ant mašinos priekinio stiklo patraukėme link pasirinktų greičio ruožų. Labai sužavėjo ralio tvarka ir organizuotumas. Nors atstumai nuo serviso zonos iki greičio ruožo gali siekti net šimtą kilometrų, tačiau važiuodamas sau pirmą kartą gyvenime matomais keliais ir prieš save matydamas sąlyginai mažai nuorodų labai lengvai pasieki tikslą. Šalia rekomenduojamų žiūrėjimo vietų dirbantis pagalbinis personalas tau pasiūlo geriausią vietą automobilio pastatymui.

Mūsų pasirinktas taškas buvo vos poros minučių pėsčiomis atstumu iki lenktynių trasos. Jokio klaidžiojimo ir maksimalus patogumas. Šalia greičio ruožo elgiamasi pagal paprastą taisyklę – kas pirmesnis, tas gudresnis. Anksčiausiai susirinkę užima geriausias vietas, esančias arčiausiai trasos, patogiausias. Publika ADAC ralyje įvairi: nuo skandinavų iki Centrinės Europos gyventojų. Jaunesni ir vyresni. Elgėsi visi kaip per atostogas: vokiečiai ir čekai nesiskyrė su alumi, italai su vynu, o suomiai patyliukais gurkšnojo „suomiškąją“.

Lenktynės

„ADAC Rallye Deutscheland“ yra asfaltinis ralis, tad viso laiko nepraleidome dulkių debesyse. Kietas nedulkėtas paviršius ne tik lemia didelius greičius, bet itin gerą matomumą. Turiu pripažinti, jog stovėti per pusmetrį (objektyviai) nuo pralekiančios WRC mašinos yra kažkas tokio. Automobiliai, turintys 1,6 litro darbinio tūrio variklius, iki 100 km/h priklausomai nuo pasirinkto pavarų perdavimo ir kelio dangos įsibėgėja per nepilnas tris sekundes. Stabdymo charakteristikos ne ką prastesnės. Ir visa tai vyksta šalia tavęs. Nejučiomis pagalvoji apie „Formulę-1“. Ten tikrai to nepajaustum.

Pravažiavus penkiems saugos automobiliams pamatėme ir pirmuosius WRC monstrus.  „Ford“, VW, „Citroen“ automobiliuose matėme Sebastieną Ogier, Thierry Neuville‘ą, Jari-Matti Latvalą, Dani Sordo, Mikko Hirvoneną bei po stiprios avarijos vis geriau važiuojantį buvusį F-1 lenktyninką Robertą Kubicą. Pastarasis mūsų stebėtame ralyje užėmė aukščiausią poziciją šiemet.

Keliaujant iš vieno greičio ruožo į kitą kiekvieną kartą atrastumėte kažką naujo. Mūsų pasiūlymas Jums būtų kiekvienai dienai pasirinkti du patikusius greičio ruožus ir apsistoti ties jais. Bandydamas spėti visur greičiausiai nespėsi niekur. Ir atvažiuokite visoms dienoms, kad pajustumėte ralio dvasią. Beje, ketvirtadienį, pirmąją ralio dieną, komandos rengia „happy hours“. Pasistenkite ten patekti! Kainos, palyginti su F-1, yra simbolinės, veiksmo čia ženkliai daugiau, na ir pats žmogus pasijunti arčiau visko. Reziumuojant, turiu pasakyti, jog „Formulę“ reikia žiūrėti namie prie TV, o į ralį reikia važiuoti!

Ketvirtasis, paskutinis, kelionės pasakojimas bus apie BMW gamyklą. Ankstesnius kelionės straipsnius galite rasti čia: Niurburgringas – gyvenimo būdas, Pirmasis automobilių muziejus Vokietijoje – BMW.

WRC ralyje apsilankyti padėjo: „CARusselle“ ir „Liqui Moly“.