28 metų panevėžietis Evaldas apie jo paties rankomis restauruojamus automobilius daug atvirauti nelinkęs, o ir angarą, kuriame rūdžių suniokoti automobiliai virsta „amerikietiškomis svajonėmis“, aprodo ne kiekvienam smalsuoliui. GAZAS.LT žurnalistams pavyko įkalbėti Evaldą praverti savo dirbtuvių duris. Vaikinas sutiko papasakoti apie savo pomėgį, kuris dabar leidžia ir šiek tiek užsidirbti.

Su Evaldu susisiekėme per socialinį tinklalapį „Facebook“. Pokalbis apie galimybę įamžinti restauruojamus amerikietiškus automobilius užvirė sekmadienį, artėjant vidurnakčiui.

Pašnekovo ilgai įkalbinėti nereikėjo ir netrukus iš jo sulaukėme žinutės: „Na, dėl jūsų smalsumo galiu parodyti, ką turime. Galime susitikti nors ir dabar. Tai kur ir kaip?“.

Jau netrukus su Evaldu susitinkame degalinėje „Statoil“. Sėdame į jo kasdienį ir iš minios niekuo neisiskiriantį „Volkswagen Golf“ ir sukame link užmiesčio.

Pakeliui Evaldas pasakoja, kad automobilių restauravimas jam yra kur kas daugiau nei hobis, o ilgas garaže praleistas valandas galiausiai vainikuoja tobulai atrodantis amerikietiškas automobilis.

Tuomet Evaldas savo kūrinį neoficialiai pristato ir miestelėnams. Išaušus giedresnei dienai jis tiesiog savo malonumui suka ratus miesto gatvėmis ir mėgaujasi praeivių bei kitų vairuotojų nuostaba ir susižavėjimu.

Policija sustabdė ne dėl pažeidimo

Evaldas neslepia, kad restauruoti amerikietiški automobiliai sulaukia ne tik atsitiktinių žvilgsnių. Išskirtinėmis transporto priemonėmis dažnai susidomi ir policijos pareigūnai.

Nors kartais Evaldas būna sustabdytas tam, kad būtų patikrinti reikiami dokumentai, yra pasitaikę ir tokių atvejų, kai patrulių ekipažas jį sustabdė vien dėl to, kad vienas iš pareigūnų labai susidomėjo jo vairuojama technika ir norėjo ją apžiūrėti įdėmiau.

Policininką domino automobilio variklio darbo tūris, galingumas, degalų sąnaudos. Visi susitikimai su policija Evaldui iki šiol baigėsi standartine pareigūno fraze: „Gero kelio, saugiai vairuokite“.

Nuvykstame į Panevėžio rajoną. Niekuo neišsiskiriančioje gyvenvietėje stovi niekuo neišskirtiniai garažai, tačiau tai, kas slypi už jų durų, verčia nekantriai laukti, kol bus išjungtos signalizacijos sistemos ir galėsime patekti į vidų.

Užeiname į pirmą garažą. Čia stovi „Ford Gran Torino GT“. Evaldas tiksliai neįvardijo, kuriais metais pagamintas šis modelis, tačiau patikino, kad šie „amerikietiški raumenys“ nuo konvejerio riedėjo tarp 1969-ųjų ir 1972-ųjų metų.

Nors automobilis atrodo pakankamai padoriai, tačiau Evaldas nusišypso – prie jo teks praleisti dar ne vieną dieną. Šio „amerikiečio“ ratus suka 5,7 litro darbo tūrio variklis, kuris išvysto beveik 300 arklio galių.

Apžiūrėję šį modelį keliaujame toliau. Už sienos stovi dar vienas „Ford Gran Torino“. Šis – baltos spalvos. Kiek toliau – ant šono paverstas 1972-ųjų „Oldsmobile Cutlass“. Jį šiuo metu bandoma prikelti antram gyvenimui.

Darbo prie šio modelio užtektinai – reikia pervirinti beveik visą dugną, kai kur supuvęs net rėmas. Evaldas net neprognozuoja, kada šis automobilis taps toks, koks jis buvo aštunto dešimtmečio pradžioje.

Garaže stovi ir apdulkėjęs BMW 2002 modelis, tačiau estetiškai jo nufotografuoti nepavyks. Evaldas pažada, kad ateityje šį automobilį bus galima įamžinti gražesnėje aplinkoje tuomet, kai jis jau bus atnaujintas.

Susižavėjo vaikystėje

Apžiūrėję automobilius sustojame pasikalbėti apie šį, daug pastangų ir laiko reikalaujantį hobį. Evaldas sako, kad automobiliai jį domino dar vaikystėje, o šio pomėgio niekas neužgožė ir vėliau.

„Būdamas mažas matydavau per televiziją galingus ir didelius automobilius, ant asfalto paišančius „saulutes“. Tai mane labai sudomino. Kai užaugau, pomėgis niekur nedingo.

Pradėjome siųstis automobilius iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Parsiplukdydavome vieną ar kitą įdomesnį modelį ir pradėjome juos restauruoti. Taip viskas ir prasidėjo. Esame restauravę ir visureigį, ir net seną „Porsche“. Pastebėjome, kad viskas sekasi puikiai, veikla patinka ir dar domina kitus žmones“, – sakė panevėžietis Evaldas, į kurio garažą pirmas automobilis iš už Atlanto atkeliavo prieš penkerius metus.

28-erių metų Evaldas sako, kad neskaičiuojant tų išlaidų, kurios patiriamos perkant automobilį ir užsakant jo plukdymą į Europą, dar tenka pinigų išleisti kėbulo virinimui, smėliavimui, padengimui antikorozine danga, gruntavimui, dažymui, surinkimui, salono persiuvimui, variklio, važiuoklės bei kėbulo dalims. O kur dar laiko sąnaudos, kurias teisingai įvertinti nepaprastai sunku.

„Galiu pasakyti, kad visiems automobiliams tenka keisti starterius. Tenka ieškoti, kas juos tvarkytų, o kai nebegalima sutvarkyti, ieškai, kas parduotų dėvėtą ar pagamintų naują.

Atsarginių dalių amerikietiškiems automobiliams galima rasti bendraminčių forumuose Lietuvoje, o ir JAV reikiamos dalys dar nėra deficitinės. Žinoma, viską lemia kaina“, – tęsia pokalbį Evaldas.

Pašnekovas atskleidžia, kad vieno automobilio atkūrimas kartais trunka net keletą metų. Ypač daug laiko reikalauja visiškai korozijos paveikto, bet autentiškai atkurti norimo automobilio restauracija.

„Jei reikia pasiekti tokią būklę, kad visos dalys būtų autentiškos, net ir dirbdamas dieną po dienos gali garaže praleisti metus. Tarkime, tą juodą „Ford Gran Torino GT“ restauruojame dvejus metus. Panašiai tiek pat laiko užtrukome ir prie „Pontiac GTO“. Laiko tai tikrai užima“, – neslepia Evaldas.

Pavyksta ir užsidirbti

Evaldas sako, kad laikui bėgant pomėgis tapo ir šiokiu tokiu verslu. Dabar vaikino restauruoti automobiliai rieda ne tik Lietuvos keliais, bet ir išgabenami atgal į užsienio valstybes.

Idėja restauruoti automobilius išsiplėtė tiek, kad dabar vaikinas sulaukia užsakymų iš kitų šalių su konkrečiais modeliais, juos parsisiunčia į Lietuvą, atkuria ir vėl išsiunčia į užsienį užsakovams.

„Kai kažką prikeli naujam gyvenimui, jautiesi tarsi kažką sukūręs, prisidėjęs prie istorijos ir žinai, kad kažkas tuo automobiliu važinės, džiaugsis, didžiuosis. Aš didžiuojuosi, kad pasirinkau tokį kelią. Užsiimdamas šia veikla suradau daug bendraminčių, įgavau naujų žinių, pasisėmiau gyvenimiškos patirties“, – džiaugiasi automobilius restauruojantis panevėžietis.

Auksarankio vardo vertas jaunuolis neslepia, kad didžiausią palaimą restauruotas automobilis jam teikia tuomet, kai pabaigus visus darbus galima išblizginti kėbulą, užvesti variklį ir saulėtą dieną išvažiuoti į Panevėžio gatves.

Tuomet Evaldas neatsigina dėmesio, nuolat atsakinėja į praeiviams rūpimus klausimus, o panevėžiečiai socialinius tinklapius užpildo gatvėje įamžintų amerikietiškų automobilių nuotraukomis.

Atsiranda ir tokių, kurie nori su amerikietišku automobiliu palenktyniauti, tačiau laukiant žalio šviesoforo signalo oponento ryžtas dažnai baigiasi išgirdus „amerikietiškų raumenų“ riaumojimą ir nuo galios proveržio net drebantį Evaldo automobilio kėbulą.

Straipsnio autorius: Tomas Markelevičius