Lietuvos automobilių sporto padangėje sklando legenda apie vieną mažą komandą. Ši komanda ne taip jau seniai padarė kažką neįtikėtino – kol galijotai su „Porsche“ skėsčiojo rankomis, o milžinai saulės spalvos raketomis bandė pamušti paguodos greičio rekordus, keli vyrukai iš Jonavos nuosekliai stūmė savo raudonąjį Trojos arklį visą 1000 km, kur išlipę pelnė amžiną šlovę. Trumpiau tariant, tai – „Siųskpigiau.lt-Žaibelis10“ komanda.

Ši legenda kiek kitokia nei tipinės legendos. Ši legenda visiškai atitinka tikrovę – maža, keleto vyrukų jėgomis varoma komanda savo „Honda Integra“ sugebėjo įveikti visus „Palangos ralio“ kilometrus ir ne tik iškelti klasės nugalėtojų taurę, bet ir nušluostyti ašaras didesnei daliai tądien prašmatnius ir itin charizmatiškus automobilius pasirinkusiems dalyviams, nes būtent raudonai padabinta „Honda“ į finišą atkeliavo 4 bendroje įskaitoje. 

Ši pergalė nėra atsitiktinumas. Tai nėra netikėta sėkmė, nors be jos šiame sporte irgi sunku. Atkaklus, nuoseklus darbas, vienintelis tikslas ir aistra – būtent šie dalykai sumenkino fortūnos faktorių ir leido laimėti. Ant podiumo bendroje įskaitoje šampanu laistytis gal ir neteko, bet suprantantys šį sportą sutiks, jog 4 vieta „gatviniu automobiliu“ yra įspūdingesnė, nei pirma su milijonus kainuojančiu žiedinių lenktynių monstru.

Pažvelgus į komandos vidų, galima rasti dar keletą pergalės recepto dedamųjų – visų pirma, tai šeimos principu paremtas bendravimas. Kolektyvas nekinta jau keletą metų,  o visam veiksmui  vadovauja komandos tėčiu drąsiai tituluojamas Edvinas. Kadangi tai šeima, tad ir užsivedimas važiuoti ir išleisti „vaikus“ į sportą taip pat labai tėviškas, o tai reiškia – bekompromisis. Visas šis bendravimas veda į pagarbų susiklausymą, o be to pasmerkta bet kokia komanda. 

Kodėl mes domimės šiuo kolektyvu? Nes šis kolektyvas paskelbė, jog dėka naujo partnerio, šiemet galės vėl startuoti renginyje, kuris šiems žmonėms yra tarsi šv. Kalėdos – vienos ir nepakeičiamos. „Kas čia tokio?“ – paklausite. „Tai tik viena iš pusšimčio komandų, nepasižyminti nei nematyta technika, nei lankstinukus dalinančiomis gražuolėmis?“

Taip, tenka su jumis sutikti, tačiau ši komanda turi tai, ko daugeliui komandų pradeda trūkti – neišblėstančią aistrą važiuoti. Taip, ši aistra sužiba pas visus, ir taip – be jos juk niekas nepradėtų sportuoti, tačiau ją gana greit prigesina įsipareigojimai rėmėjams, atostogų planai su antrąja puse ar dar koks nors, šio kolektyvo niekada nuo tikslo nenustumsiantis faktorius. Visi mes norime lėkti, visi norime lenktyniauti, tačiau ne visi esame pakankamai užsispyrę ar kiek primirštame šią aistrą – dėliodami lenktynių komandos marketingo planus, skaičiuodami „atidirbimą“ rėmėjams ir atidėdami, kaip autoriaus mama pasakytų, „lėkimą it akis išdegus“ į „n-tąją“ poziciją, nors būtent jis ir privertė padėti krepšinio kamuolį į šoną ir imtis šio, daugiau kamuolių reikalaujančio sporto. 

Išvada? Šiemet 1000 km lenktynės vėl bus įdomios. Kodėl? Nes tarp visų prabangių riaumojančių galijotų, vėl stovės įkasti iš širdies pasiruošusi maža, 17 numeriu pažymėta japoniška bitutė su keletu jaunuolių, jau turinčių pergalės formulę. 

Straipsnio autorius: Linas Ramoška.