Nemeluosiu sakydamas, jog grįžti atgal į Lietuvą man buvo tarsi persikelti atgal į kitą pasaulį. Ir tam yra objektyvių priežasčių. Visų pirma, dvi savaites būdamas Lenkijoje, visiškai praradau laiko, o ypač datos, nuovoką. Kuri mėnesio diena, tikrai negalėčiau pasakyti, o ir valandas visuomet skaičiuoja šturmanas.

Aš žinau, ką reikia veikti po 15 min. ar po valandos, bet ką tiksliai rodo laikrodis – nebeįdomu. Antra, visas dienas Lenkjoje mintimis gyvenau ralio automobilyje, labai susikaupęs ties tuo ką darau, kasdieninius rūpesčius nustumdamas į antrą planą. Ir galiausiai, paskutinė ralio savaitė labai priminė neryškų sapną, nes visą laiką teko gyventi rūke. Tam, kad susidarytumėte aiškesnį vaizdą, turiu papasakoti, kaip mes keliavome į „Arlamow“.

„Arlamow“ yra didžiulis viešbutis, kompleksas, įsikūręs pačiuose Lenkijos pietryčiuose. Nuo Krokuvos važiavę geras tris valandas pagaliau išvydome ženklą su užrašu „Arlamow 19 km“. Jau seniai buvo tamsu, o keliukai vis labiau siaurėjo, vingiavo, ir jau pradėjome kilti į kalnus.

Staiga įvažiavome į tokį tirštą rūką, jog atrodė – plaukiame pienu. Būtų beprotiška nieko nematant važiuoti daugiau nei 30 km/val., todėl kiekvienas kelias į kalną atrodė baisiai ilgas ir nuobodus.

Taip nieko nematant pasiekėme kažkokį trijų namų miestelį. Keli gatvės žibintai ir jų blausi, pro rūką vos prasiskverbianti šviesa kūrė mažų mažiausiai nejaukią aplinką. Palikus miestelį užnugary ir toliau nuvinguriavus į tamsą, šturmanas konstatavo faktą – pasiklydome.

Grįžome ir pasirinkome kitą, neva teisingą kelią, kuris už vieno kilometro pavirto į žvyrkelį, toliau į siaurą smėlio kelią, o juo nusileidus nuo kalno į pievą, ši nutrūko ties upeliu.

Tilto, žinoma nebuvo, tačiau per upelio vandenį lyg ir prasišvietė po apačia stūksantis betonas. Neturėjau jokio noro važiuoti atgal, todėl nutarėme išbandyti WRX STI keturių varančių ratų sistemą ir perbristi upę.

Tik „išlipus“ kitame krante suskambo telefonas su SMS žinute „Omnitel“ jus sveikina atvykus į Ukrainą“. Kiek sunerimau. Bet radus teisingą kelią ir ženklą „Arlamow 15 km“ paaiškėjo, jog važinėjome ratais… 

Viešbutis – tikrai įspūdingas. Atidarytas tik šiemet, 213 prabangiai įrengtų kambarių apgyvendino visą ralio karavaną. Komandos, žiūrovai, teisėjai – visi gyvena kartu. Eidamas koridoriumi gali sutikti vieną kitą sportininką su chalatu, keliaujantį į sauną ar ralio gerbėją, prašantį parašo.

Kadangi į viešbutį atvykome naktį rūke, ryte nekantravau pažvelgti pro langą ir pažiūrėti, kur gi čia mus likimas nubloškė. Deja, nei pirmą, nei antrą, nei galų gale trečią rytą nieko neišvydau – balta.

Tai panašu į kompiuterinį žaidimą, kurio puikus scenarijus, labai gražus „gameplay“, tačiau pritrūko biudžeto aplinkos grafikos dizainui, ir viešbutis pastatytas kažkur „niekur“. Net ir ralio metu, grįžtant iš ruožų, priartėjus apie „Arlamow“ viską ir vėl apgaubdavo ta pati balta migla, nevalingai primindama Stepheno Kingo romaną „Rūkas“.

Testai, pasiruošimas ir „driftas“

Dabar filmuose madinga nenuosekliai pasakoti istoriją, todėl ir aš peršoksiu šiek tiek atgal – į pasiruošimą varžyboms. Pirmasis „prisilietimas“ prie automobilio – „Kielce“ žiedinėje trasoje.

Po žiemos ant asfalto buvo nemažai smėliuko, mažai sukibimo, todėl didelio malonumo vairuoti nebuvo. Atrodo, nesuprantu ką darau ne taip, nėra greičio.

Tiesa, tuomet kilo minčių kaip pakoreguoti diferencialo programą, pritaikant ją slidžioms sąlygoms. Tai atnešė puikių rezultatų ralyje.

„Kielce“ praleidome dvi dienas, per kurias gerokai susidraugavau su komanda – ir padirbome, ir pasilinksminome. Išbandžiau „Maluch“, „Polonez“ ir vakar baigtą konstruoti BMW „drifto“ automobilį, kurį vairuoti be galo smagu. Kai čiuoži skersas posūkyje ir atrodo jau viskas, apsisuksi, žinote ką tuomet darai? Pasuki vairą čiuožimo kryptimi ir tiesiog mėgaujiesi slydimu. Nuostabu, kokį didelį pasukimo kampą turi šios mašinos.

Europos čempiono patarimai

Kita pasiruošimo testų sesija buvo jau tikrame ralio ruože. Netgi dviejuose ruožuose, kiekviename praleidome po vieną dieną. Į šiuos testus pavyko prisikviesti labai įdomų, šiltą žmogų, ir vieną geriausių lenktynininkų ant asfalto dangos – Luca Rossetti. Savo karjeroje jis turi tokių įspūdingų pasiekimų kaip trys Europos čempiono titulai (2008, 2010 ir 2011 m.). Apie mūsų darbą, ir rezultatus galėsiu papasakoti kitame straipsnyje. Beje, turiu ir trumpą interviu su Luca. 

Ralis

Grįžkime atgal į ralio savaitę. Raliu rengiausi intensyviai. Todėl nusiteikimas prieš startą buvo „piktas“. „Shakedown“ ruože turėjau pirmą momentą, kuris pažadino ir grąžino į graudžią realybę: tarp to, kaip norėčiau važiuoti, ir kaip reikės važiuoti, ralyje yra labai didžiulis skirtumas.

Pagrindinis dalykas – kintantis sukibimas. Skirtingos asfalto dangos ir purvu apnešti keliai paverčia kone kiekvieną posūkį skirtingu. Jeigu bandysiu važiuoti ir spausti kiek tik galiu, bijau, kad neišsilaikysiu kelyje.

Prisiminiau Vittorio Canevos žodžius man „You can be very fast, just stay on the road“. Luca Rossetti patvirtino tą patį. Per testus pagrindiniai jo patarimai buvo ne, kaip važiuoti greičiau, o kaip važiuoti saugiau. Tai ir tapo mano prioritetas – pasiekti finišą. Tai sutapo ir su komandos tikslu, kuri nekėlė reikalavimo užimti kažkokią vietą.

Pirmoji ralio diena

Pirmasis greičio ruožas daugelio patyrusių lenkų pilotų buvo įvardintas kaip pats sudėtingiausias visame čempionate, tokio jie dar nematę ir kai kurie net nežino, kaip jam parašyti stenogramą.

Bet ir aš tokio kelio dar nematęs, ir aš nežinau, kokia stenograma čia tiktų. Nepaisant to, stenograma jaučiausi visai patenkintas ir stengiausi nekreipti didelio dėmesio į pasikeitusį šturmano tarimą ir balso tembrą.

Startavau antras ir jau pirmo ruožo viduryje griovy radau Nr. 1 M.Rzezniką, kuris nepaskatino važiuoti greičiau, o tik priminė, jog pavojus tyko už kiekvieno kampo.

Trečiame pirmo ruožo posūkyje vos nenulėkiau nuo kelio. Šiaip ne taip išvinguriavęs per tą purvo jūrą, šiek tiek išgąsdinęs šturmaną,  išsikapsčiau gyvas, sveikas, ir pilnais purvo ratais.

Gerai, kad vidutinis greitis ruože nedidelis, tačiau pasiekus didesnį nei 100 km/val. greitį ratai ir vairas imdavo baisingai baladotis, o visa mašina vibruodavo nuo didžiulio disbalanso ratuose.

Šturmanas dantimis nekaleno, bet jau buvo arti to. Finišavus jis pakomentavo, kad aš nematau, kur važiuoti. Taip ir buvo – pasirodo, stiklas visiškai aptrauktas garais. Neturėjau kada apie tai susimąstyti, bet kaip parodė tolimesnė patirtis, matydamas kur važiuoti, turi didesnį šansą išlikti kelyje.

Į pirmąjį servisą atvykau be pusės bamperio. Labai apsidžiaugiau, kad „Subaru“ neturi tepalinio radiatoriaus toje vietoje, kur „Mitsubishi“, nes tas radiatorius būtų likęs kažkurioje pakelėje. Tiesa, didelio kriminalo nebuvo: kelkraštyje žiemos laukė supiltos smėlio krūvelės. Kiek išslydęs plojausi į vieną iš tų krūvų, kuri pametė mus į orą, bet išgelbėjo nuo griovio. Taigi, pakankamai pigiai atsipirkau.

Viename iš ruožų parodėme antrą laiką absoliučiai. Nežinau, ar kiti buvo išlėkę kažkur pasivažinėti, ar tiesiog žvyrinė sekcija ruože man patiko labiausiai.

Vakare laukė greičio ruožai tamsoje, miestelyje, kurio pavadinimą galite pabandyti ištarti patys: „Przemyśl“. Savo pasirodymą čia vertinu puikiai, abu ruožai buvo tokie patys ir truko virš 7 min., abu kartus parodžiau vienodą laiką. Tai rodo gerą, stabilų tempą.

Antroji ralio diena

Sąlygos antrą ralio dieną nelabai kuo ir pagerėjo. Startavau šeštas, todėl purvo ant kelio buvo dar daugiau nei praeitą dieną.

Tiesa, prie to pripratau. Kai kuriuose ruožuose pradėjo ryškėti skirtumai tarp automobilių. Viename greitame etape nuo lyderių atsilikau 1,5 sek., o štai kitame mes abu su L. Habaj („Mitsubishi Lancer Evo 9“, R4) atsiliekame po 7-8 sek nuo „Ford Fiesta R5“, kurios tikrai greitos, lengvos ir vikrios.

Sunkiausiame antros dienos ruože šiek tiek nepasisekė – pirmame kilometre baloje radau aštrų asfalto kraštą, kuris visiškai prapjovė padangą. Teko keisti ratą – apsisukome per 2,5 min. Mano nuomone, tai tikrai neblogas rezultatas! 

Deja, vieną vietą bendroje rikiuotėje mums tai kainavo, ir iš garbingos 6-tosios pozicijos nusmukome į garbingą 7-ąją. Nepaisant to, rezultatu esame labai patenkinti. Sulaukiau daug sveikinimų iš kitų pilotų, komanda džiaugiasi, kad demonstravome gerą tempą ir parvežėme sveiką automobilį.

Žinoma, dėkoju ir mane šiemet lydintiems rėmėjams. Noriu paminėti, kad į ralį kartu buvo atvykęs ne tik WRC etapo Lietuvoje organizatorius Algis Poteliūnas, bet ir mano ištikimas draugas ir šturmanas Renatas Vaitkevičius, kurie savo akimis galėjo įvertinti naują komandą ir sudėtingus lenkiškus ralio kelius.

Kitas ralis – jau už mėnesio, balandžio 11-12 dienomis. Pažadu parašyti dar dažniau. Artimiausiu metu planuoju aptarti „Mitsubishi“ ir „Subaru“ skirtumus, nes būtent tokių klausimų dabar susilaukiu dažniausiai.

Dominykas Butvilas rašo tinklaraštyje Domas.lt