Apie vairavimą bei išskirtinę patirtį bekelėje kalbiname Sandrą Česnulevičiūtę. Apie pašnekovę:

Vairavimo patirtis: 7 metai. Pirmasis automobilis, prie kurio vairo pirmą kartą teko sėsti, buvo visureigis.

Vairuojamas automobilis: kasdien – „Renault Clio“, bekelės trasoje – „Jeep Cherokee“.

Vairavimo būdas: kasdien ar bekelėje (šypsosi)? Kasdien ramus, stengiuosi vadovautis dabar populiarėjančio ekonomiško vairavimo patarimais, stengiuosi niekada nepažeisti KET ir netrukdyti kitiems. Planuoju savo kelionės laikus ir maršrutus. Bekelėje – taip pat stengiuosi ramiai ir apgalvotai važiuoti, bet kartais azartas ima viršų ir tuomet šturmanei reikia mane stabdyti ir priminti, kad reikia saugoti automobilį.

Eismo įvykių skaičius: 0

Svajonių automobilis: jau turiu (šypsosi) – „Jeep Cherokee XJ“.

– Kaip jaučiatės prie vairo?

– Puikiai.

– Kaip apibūdintumėte vairavimo kultūrą Lietuvoje?

– Vis dar nelabai kultūringi vairuotojai, nelabai.. Nesakau, kad didžioji dauguma, bet pasitaiko visko. Ypač tai jaučiasi persėdus iš visureigio į mažą miesto automobiliuką. Kasdien važiuoju tikrai nemažai kilometrų ir tenka matyti daug neatidžių vairuotojų, „pamirštančių„ rodyti posūkių signalus, pakirtinėjančių kelyje, pradedančių lenkti neapskaičiavus atstumų, dviratininkų, ne visada besilaikančiu kelių eismo taisyklių, kartais beprotiško greičio viršyjimo ir t.t.

Tikrai yra vairuotojų (ir, pastebiu, tokių daugėja), kurie nutikus nelaimei kelyje sustos, pagelbės, praleis. Kadaise teko stoti ir pakeisti automobiliui ratą, net nustebau, kiek pravažiuojančių vairuotojų stojo ir siūlė pagalbą. Ir pati visada stengiuosi pagelbėti bei vairuoti atsakingai, to tikiuosi ir iš kitų vairuotojų. O svarbiausia – optimizmas ir paprastas žmogiškas supratingumas. Pamažu ir viskas atsistos į savo vėžes.

– Kas paskatino dalyvauti bekelės sporte?

– Visada automobilių sportas buvo įdomus, net taip „mergaitiškai“ svajojau sėsti prie ralio automobilio vairo. Bet tarnyba kariuomenėje gal šiek tiek turėjo įtakos ir įsimylėjau visureigius, važiavimą sudėtingomis sąlygomis. Tai savotiška romantika, todėl bekelė man tiko labiausiai.

– Koks buvo pirmas kartas bekelėje?

– Visureigius vairavau visada ir, žinoma, ne tik mieste, bet pirmieji žingsniai į tikrą bekelę nebuvo jaukūs. Išties buvo baisu, kaip priims vyriškas kolektyvas moterų ekipažą, ar nebūsim paliktos likimo valiai, ar netapsime pajuokos objektu, ar neatsiliksime ir ar apskritai sugebėsime važiuoti. Bet, pasirodo, baimė buvo nepagrįsta.

Važiavimas bekelėje skiriasi nuo važiavimo mieste. Juk reikia apgalvoti kaip kiekvieną kliūtį įveikti tinkamai ir negaištant laiko. Žinoma teko daug mokytis ir klaidų nemažai padaryta, ir tikrai nesakau, kad vairuoju gerai. Ne, tiesiog daug pastangų reikia įdėti ir noro. Mūsų ekipažą vis dar galima vadinti visiškai „žaliomis„ naujokėmis.

– Gal galite pasidalinti keletu ekstremaliausių atsiminimų iš bekelės trasų?

– Labai ekstremalių kaip ir nebuvo, dar nespėjom (šypsosi). Esame ekipažas, kuris kol kas iš principo nenaudoja gervės. Todėl yra tekę naktį, visiškoje tamsoje, įklimpus purve, kelti automobilį keltuvu ir naudojant vadinamus „trapus“ išvažiuoti.

Kitą sykį ne taip pasisekė, užstrigę su mumis buvo dar pora ekipažų, tuomet iš trasos pavyko išvažiuoti tik po 4 valandų sunkaus darbo. Buvo situacija, kai neteisingai pasirinktas kliūties įveikimas pakišo koją ir visureigis labai labai lėtai virto šonu. Bet kokiu atveju mūsų ekipažas labai optimistiškas ir visi nuotykiai vėliau prisimenami su juoku ir gera emocija.

– Kas jus išmokė valdyti automobilį bekelėje?

– Pačioje pradžioje susitikimuose su bekelės mėgėjais gavau labai daug naudingų patarimų, tiesiog visi visureiginkai tikrai labai nuoširdūs ir mielai pataria, pasidalina patirtimi. Šiuo metu esame „4x4 Molėtai" klubo narės ir po truputį mokomės sportinio važiavimo.

– Ar ruošiantis bekelės maratonams reikia treniruotis, kaip tai darote?

– Labiausiai stengiamės nusiteikti maratonui psichologiškai, susidėlioti mintis ir emocijas „į vietą“. Beabejo, praėjusiais metais stebėjau „4x4 Perimetras maratoną", o Erika (mano šturmanė) maratoną įveikė šturmano pozicijoje. Visus metus stengėmės sudalyvauti daugumoje bekelės renginių ir varžybų. Šiemet visureigio testavimui ir treniruotei pasirinkome visureigininkų sesiją „Europabradas 2014“. Važiavome nesiekdamos rezultato, bet, didelei mūsų nuostabai, pasisekė užimti antrąją vietą savo klasėje.

– Ar išmanote apie automobilius?

– Neblogas klausimas. Taip, šiek tiek... Klubo vadovui padedant mokausi ir su jo bei kitų klubiečių pagalba stengiuosi kuo daugiau pati atlikti techninį automobilio paruošimą. Jau tiksliai žinau kiekvieną automobilio, su kuriuo startuosime maratone, dalį.

– Kas jums svarbu automobilyje?

– Variklis. Toks, kurio galios pakaktų moteriškam ekipažui. Kolkas 4 litrų darbinio tūrio „Jeep“ variklis pats tas.

– Kokie reikalavimai keliami bekelės automobiliui? Kokius keliate saviškiam?

– Žinoma, pravažumas ir patvarumas. Man svarbus automobilio manevringumas.

O šiaip, labai didelių reikalavimų nekeliu. Man gražu, kai automobilis yra kuo panašesnis į standartinį, toks, koks išvažiavo iš gamyklos. O jis turi būti techniškai tvarkingas, t.y. jog tiksliai žinočiau, jei startuosiu – finišą pasieksiu.

– Ką visuomet vežiojatės savo automobilyje?

– Kastuvą (šyspsosi). Ar tai būtų lengvasis, ar visureigis, visuomet kastuvas bus. Kartą teko klimpus smėlyje atsikasti rankomis, nesmagu buvo. Taip pat turiu tvirtą buksyravimo virvę. Ir daug visokiausių smulkmenų kaip pagrindiniai raktai, atsuktuvai.

– Ko palinkėtumėte vairuojančioms moterims?

– Drąsos ir atidumo kelyje.