Norėdami turėti gražų automobilį, lietuviai per dažnai vaikosi vyraujančių madų ir per retai galvoja apie tai, ko nori patys, įsitikinę netradicinių automobilių klubo „Instinct Society“ nariai. Anot jų, kad į gatvę išriedėtumei akį traukiančiu automobiliu, pirmiausia reikia ne pinigų, o skonio.

Visoje Lietuvoje puikiai žinomas klubas jau rinko žemiausią automobilį „Plaukiu asfaltu“ renginyje, dvejus metus iš eilės lietuvius kvietė į automobilistų sezono atidarymą „Refresh“ renginiuose, suorganizavo ne vieną automobilių kultūros mėgėjų naktinį pasivažinėjimą Vilniuje. Viename tokių naktinių „Night Ride 2“ pavadintų renginių nufilmuotos akimirkos pavirto trumpametražiu filmu, kurio premjerą automobilistai stebėjo „Pasakos“ kino teatre.

„Instinct Society“ prisimena, kad tąkart dėl itin didelio susidomėjusių kiekio teko pasirinkti didesnę nei planuota salę, bet ir ši buvo sausakimša. Ankštoka, beje, buvo ir aplink kino teatrą esančiose stovėjimo aikštelėse.

Po oficialios premjeros filmas atsidūrė „Youtube.com“. Iki šios dienos internete vaizdo įrašą matė keli tūkstančiai žmonių, o peržiūrų skaičius auga toliau. Patys nekantriausi bendruomenę užvertė klausimais, kada bus dar vienas toks pasivažinėjimas, ir pažadais iki jo paruošti savo automobilius.

„Stance“ – ne beskonybė

„Instinct Society“ klubui automobiliai ir važinėjimas jais nėra vien būdas nusigauti iš vienos vietos į kitą. Tobulindami savus automobilius ir kviesdami lietuvius į naktinius pasivažinėjimus ar į jau tarptautiniais virtusius sezono atidarymo renginius jie bando formuoti ir Lietuvos automobilistų skonį.

„Pas mus automobilio išvaizdos keitimas neretai primena neskoningą besaikį modifikavimą“, – sako Justinas Beneckas, „Instinct Society“ narys, ir aiškina, kas, jo nuomone, tai yra: – Buferiai su daug angų, keisti, per dideli aptakai, per maži ir dažnai neskoningi ratlankiai bei jokio pakabos žeminimo.“

Anot vaikinų, laikai, kai tokia automobilio apdaila buvo madinga, baigėsi prieš daugelį metų. Parodų, kur renkasi „tiuninguotų“ transporto priemonių mėgėjai, netrūksta, tačiau viso pasaulio automobilistai pamišę dėl vadinamojo „stance“ stiliaus. Tiesa, apibūdinti keliais žodžiais jį itin sunku.

„Tai tarsi skoninga visuma, įvairių automobilinių kultūrų elementų, galima sakyti, gražiausių ir geriausių, kratinys“, – sako „Instinct Society“ klubui priklausantis Karolis Zaleckas.

Jo žodžius papildo J. Beneckas, anot kurio, „stance“ automobilių kultūrą gana tiksliai apibrėžia ir tai, jog tobulinantys savą automobilį pagal „stance“ taisykles naudoja tai, ką turimam modeliui ar skirtingoms jo kartoms sukūrė gamintojas, specializuoti gamintojo ar kitų kompanijų padaliniai.

„Pavyzdžiui, jeigu žmogus nusipirko „Subaru“, matyt, aukščiausias lygis būtų tokiam automobiliui pritaikyti visą STI versijos apdailą, – pateikia pavyzdį jis. – Dauguma mėgstančių „stance“ stilių supranta, kad nereikia gadinti automobilio dizaino. Tokie žmonės automobilio gražinimui renkasi dalis, kurtas profesionalų, o ne gamintas iš stiklo pluošto kokiame nors garaže.“

„Fitment“, „stretch“ ir „hellaflush“

„Stance“ turi ir daugiau taisyklių. Pavyzdžiui, atpažįstant, kokiam stiliui priklauso automobilis, itin svarbus rato arkos krašto, padangos ir ratlankio santykis. Idealiausiu atveju automobilio rato arkos kraštas turėtų būti tiksliai tarp ratlankio krašto ir padangos.

„Tai dar vadinama „fitmentu“, – pastebi Domas Juzėnas, ratų restauravimo dirbtuvių „Wheel works“ savininkas. – Tiesa, mada čia keičiasi labai greitai. Dabar, pavyzdžiui, naujausios tendencijos rodo, kad rato arkos kraštas turėtų tiksliai atitikti ratlankio kraštelį.“

„Instinct Society“ neslepia, kad kartais geram „fitmentui“ neužtenka vien sužeminti automobilio pakabą. Prireikia koreguoti ratų išvirtimo kampą, išnešti juos plačiau į išorę, o kartais ir montuoti siauresnę padangą ant platesnio ratlankio.

„Tai „stretchas“ (angl. stretch – tempti, platinti) – aiškina D. Juzėnas. – Kai kurie automobilistai padangas taip „tempia“ bandydami užsidėti plačius ratlankius, kiti – dėl „fitmento“. Bet dalis padangas tempia visai nesidomėdami, ar jo automobiliui tas tinka, ar gražu, ar ne, vien dėl to, kad tai dabar madinga.“

J. Beneckas priduria, kad pirmieji siauresnes padangas ant platesnių ratlankių užtempinėti pradėjo sportininkai. Šių automobiliai lenktynių trasoje su sumontuotais platesniais ratais buvo stabilesni, tačiau padangos tokiems ratlankiams brangiai kainavo, tad imta naudoti siauresnes. Tada, juokiasi „Instinct Society“ narys, pastebėta, kad tai ne tik naudinga, bet ir gražu.

Kartais „stance“ kultūros atstovai užsimano ant automobilio montuoti gerokai šiam per plačius ratus. Tokiu atveju važiuoti nepjaustant ratų arkų kraštų padeda nemažas ratų išvirtimas.

„Tai – „hellaflush“. Kiek leidžia važiuoklė, pakabos dalys, ratų išvirtimo kampas daromas toks, kad būtų išgautas idealus arkos, ratlankio ir padangos santykis“, – aiškina „Wheel Works“ savininkas ir priduria, kad neretai taip sumontuoti ratai reiškia, kad automobilis važiuos ne visu padangos plotu, o jos briauna.

Lietuvos gatvėse – nedaug

Automobilių su panašiomis modifikacijomis Lietuvoje ne itin daug. „Instinct Society“ pastebi, kad lietuviai mieliausiai daro tai, ką matė interneto forumuose ar apie ką skaitė, savų idėjų ne tiek ir daug. Anot klubo narių, daug ką čia lemia turimi finansai, mat dažniausiai tobulinti savus automobilius ryžtasi jauni vairuotojai.

„Pavyzdžiui, studentai, kurių finansai riboti, negali visapusiškai tobulinti automobilio, todėl neretai pasilieka po kapotu mažo darbinio tūrio dyzelinį variklį, o tobulina išvaizdą, – kalba D. Juzėnas. – Susideda žeminančias spyruokles, platintus skardinius ratlankius ir pan.“

Jam antrina J. Beneckas, pasak kurio, net ir turintys užtektinai pinigų automobilistai dažnai bijo imtis iniciatyvos ir išsišokti, išsiskirti iš minios.

Vertindami lietuvių kuriamus projektinius automobilius „Instinct Society“ teigia, kad variklio skyrių tobulinimo darbai pasiekia retai. Daug dažniau keičiama automobilio išorė, o nuo „lindimo“ į variklio skyrių stabdo modifikacijų kainos.

„Taip dažniausiai projektai ir baigiasi. Išdailina automobilį ir „numeta“, o vėliau ima kitą, nes dar norisi pažaisti“, – pastebi Martynas Strigas, vienas iš automobilistų klubo narių.

Jokių „rėkiančių“ spalvų

Vienas esminių skirtumų tarp lietuvių ir vakariečių, sako automobilistai, kad Vakaruose žmonės automobilinius projektus neretai puoselėja ir 10-15 metų. Lietuvoje gi vieno žmogaus rankose automobilis užsibūna maždaug porą sezonų, todėl viską stengiamasi daryti labai greitai.

Be to, pastebi „Instinct Society“, lietuviai dažnai nepasitiki savimi – vaikosi madų ir labai kreipia dėmesį į kitų nuomones, pavyzdžiui, klausia, kokia spalva dažyti automobilį ar ratlankius.

„Tas blogiausia. Juk iš tiesų spalva turi tikti pačiam žmogui, ne kažkam kitam, juk sau jis ir dailina automobilį“, – stebisi M. Strigas.

Paklausti, kaip 2015 m. sezoną pataikyti į madą, „Instinct Society“ surimtėja. Jie vis dar laikosi nuomonės, kad teisingai sužeminta pakaba, dailūs ratlankiai ir tvarkingas kėbulas daugumą automobilių paverčia akį traukiančiais. Visgi, tendencijų, į kurias verta kreipti dėmesį, yra.

„Reikia neplatinti skardinių ratlankių ir nedažyti nei jų, nei automobilio kėbulo visokiom oranžinėm ir kitom „rėkiančiom“ spalvom“ – tokius dalykus reikėtų užmiršti“, – pataria J. Beneckas.

Ratlankius restauruojantis D. Juzėnas priduria, kad vis dar populiarūs ratlankiai, turintys platų kraštą (vadinamąją palangę), tačiau vis dažniau žmonės nusprendžia rinktis ne pigius padirbinius iš Kinijos, o tikrai kokybiškus ir gana brangius ratlankius.

„Žmonės investuoja į tikrai kokybiškus gaminius. Ir pradeda rinktis ratlankius atsižvelgdami į automobilio išvaizdą“, – tikina jis.